Paieška Ar bus kaskada hidroelektrinių ant Siesarties?

Vasiukų gal ir nebereikia?..

Ar bus kaskada hidroelektrinių ant Siesarties?

Augustas UKTVERIS

 

Gal prieš dešimtį metelių, dar prieš „išdygstant“ mažajai HE ant Siesarties (ties Valtūnais), Jonas Čivas, Ukmergės rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas, pasiūlė apžiūrėti tą vietą. Nuvykome prie smagiai per buvusio malūno griuvenas gurgiančio Siesarties.

„Negalima čia statyti tos užtvankos, taipogi puikiai žinau, jog niekas jokio malūno čia neatstatys, o tik hidroelektrinę. Šiuolaikišką. Ir viską sudarkys... Kita vertus, juk tuo niekas neapsiribos, sieks statyti daugiau, kol suvis sudarkys upelę“, - kalbėjo tuomet Jonas Čivas.

... 2009 01 10 su grupe Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistų teko lankytis Ukmergės rajono Siesarties kaime, prie tos pačios Siesarties upės, kur vietoj senobinių buvusių kadaise statinių iškilo šiuolaikinis namas, kur siekiama pastatyti ant upelės Siesarties vadinamąją mažąją hidroelektrinę. Kažin, ar tų investicijų šeimininkai turi siekį džiaugtis vien numatytosios HE teikiama nauda, ar kompleksine – vadinamoji kaimo sodyba (geriau vadinti „relakso tašku“), su kokiomis pirtimis, saunomis, būsimuoju tvenkiniu ir t.t. Visa tai – lyg ir puiku – žvelgiant iš vienos stovyklavietės pusės. Tačiau Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistams, Seimo narei Aurelijai Stancikienei tądien rūpėjo: jei deklaruojama, jog viskas atkuriama gerbiant toje teritorijoje kultūros bei gamtos paveldą, tai kaip visa tai atrodo realybėje?

Albinas Strielčiūnas, prisistatęs kaipo investuotojas, kuris nori, jog šie statiniai kuo greičiau iškiltų, pasiguodęs, jog dėl iškirsto miško buvo apskaičiuotą gamtai padarytoji žala (80 tūkst. Lt; teismas tradiciškai įpareigojo atlyginti mažesnę sumelę), kalbėjo apie kuriamą gražią ir darnią aplinką:

„Be kita ko, čia galėsime nuomoti valtis, baidares, pasiūlysime gal tvenkinyje ir pažuvauti... Visa tai esame numatę jau prieš kokius šešis metus, tad savo poziciją giname. Ukmergiškiai čia negalėtų prieštarauti, nes visa tai daroma jų labui. Dabar su visomis institucijomis jau esame savo projektą suderinę, tik kol kas nesutariame su Aplinkos ministerija.“

Panašiai kalbėjo ir Ukmergės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Grigorijus Molčanovas: „Dar prieš penkis metus rajono taryba numatė, jog šis gamtos kampelis gali gražiai pasitarnauti ukmergiškiams, siekiantiems poilsiauti gamtoje. Mums taipogi svarbu, jog čia bus ir atsinaujinančios energijos objektas – hidroelektrinė.“

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė buvo niūresnė:

„Gražiai pakalbėjote apie poilsio kompleksą šioje vietoje, tačiau ar žinote, jog čia yra Siesarties kraštovaizdžio draustinis. Tad, vadovaujantis teisės aktais, panašiuose draustiniuose tokio pobūdžio zonų negali būti. Ar siūlote keisti draustinio ribas, ar stumiate mus teisinio nihilizmo link?“

Į tokį paklausimą gana keista retorika atsakė Albinas Strielčiūnas:

„Ką mes čia padarysime blogo, jei dirbsime vadovaujantis visais gamtosauginiais reikalavimais?“

Lyg anksčiau baudos nebūtų nusipelnęs, lyg apie draustinį išgirdo tarsi iš mėnulio sugrįžęs astronautas... Suprask: kam reikia globoti arklį, jei jis jau skerdžiamas.

Seimo narys Julius Veselka, buvęs tądien tarsi minėtojo Albino Strielčiūno garbės-gynybos kuopoje, panoro pasigirti, jog jis neskiria reljefo vertybės nuo šabakštyno:

„Pasižiūrėkite, aplinkui buvo šabakštynas... Iškirto žmonės, padarys zoną pramogai – kas čia blogo?.. Kas čia blogo ir tam reljefui, jei čia viskas bus užlieta vandeniu? Kita vertus, juk iki 2020 metų 20 proc. šalies energijos išteklių turi būti išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių... Kita vertus, yra nutarimas, jog reikia saugoti lašišas. Jei čia bus vandens, ar jame lašišos jau ir nebegyvens?“ 

Politikas yra politikas... Negėdinsi ir nemuši jo, jei kiek kultūringesnis esi... Greta stovintis ichtiologas Antanas Kontautas (Klaipėdos universitetas) nepuolė aiškinti susirinkusiems, kokios sąlygos turi būti, kad sėkmingai nerštų lašišos, tačiau priminė, jog esama pasaulyje technologijų energijai iš tekančio vandens išgauti suvis nestatant galingos užtvankos, gaunant tuos pačius 4 kilovatus elektros energijos, ko lyg ir siekiama iš būsimosios HE ant Siesarties (tiesa, tuoj suskubta aiškinti, jog siekiama gauti jau kur kas „riebesnių“ kilovatų). Tačiau netrunki susivokti: reikia gal labiau ne kilovatų, o užtvankos, t.y. komplekso statinių, kurie, suprantama, teiks įvairiapusišką naudą. Nors atskaitos taškas, siekiantiems išplaukti į patvenktuosius vandenis, suprantama, turi būti kilovatai...

„Lietuvoje išnaudojame vos 6 proc. hidroresursų elektros energijai gauti. Visi kažką giname, norime būti šventeivos, tačiau ką darysime, kai rusai sumanys viduržiemyje „remontuoti“ dujotiekį?.. Ir aiškiname, jog negalime užtvankos statyti vien todėl, jog iškirstas miškas... Ir reikia peržiūrėti nesąmoningus Vyriausybės nutarimus, jei neleidžiama statyti ant kai kurių upelių hidroelektrines...“ – su ženklia emocine arogancija dėstė energetikams atstovaujantis (tiesa, pavardės nepasakęs) žmogus.

Jam buvo atsakyta, jog upės tarnauja šaliai ne vien kaipo galimi energetikos ištekliai, o ir kaipo vandens telkiniai tokiomis žuvims, kaip lašišos, neršti. Viską suskaičiavus ir aiškėja, jog vadovautis reikia darnios plėtros koncepcija, t.y. vadovautis visais realiais veiksniais, faktoriais, galimomis netektimis...

Siesarties HE komplekso statytojų pusėje tądien buvo ir žinomas advokatas Kazimieras Motieka, kurio Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė tarsi ir teiravosi: „Ar kuriant teisinę valstybę galima nevadovautis teisės aktais, darant kažkam išimtis? Juk reikia pradžioje kalbėti apie teisės aktų koregavimą, o nestatyti vežimą prieš arklį?“

Be abejo, teisininkas apie tokią arklio poziciją niekada teigiamai negalėtų atsiliepti. (Kazimieras Motieka tik užsiminė, jog įvairiuose įstatymuose galėtų būti numatomos kokios išimtys išimtiniams atvejams...) Tačiau HE ant Siesarties sumanytojams tokio arklio pozicija, regis, suvis puiki. Kad tik statinių kompleksas iškiltų, kad tik pastatytieji namai išliktų...

Lietuvos žemės ūkio universiteto Plėtros ir investicijų paieškos skyriaus vedėjas Alvydas Žibas, regis, buvo pasirengęs dėstyti konstruktyviau, aiškiau, nes ėmėsi išsamiau, ne probėgomis, kalbėti apie būsimus statinius, kaipo naują HE ant Siesarties:

„Čia draustinis įsteigtas dėl kraštovaizdžio su erozinėmis formomis ir dėl žiobrių nerštavietės. Tad nėra koks ichtiologinis draustinis. Čia buvo malūno ir užtvankos betoninės liekanos, kurios kraštovaizdį, manau, tik darkė. Teritorija labai buvo apaugusi krūmais. Tuo laikotarpiu, kai ėmėmės tyrinėjimo dėl galimybių atkurti užtvanką, visi teisės aktai šioje vietoje leido tą užtvanką statyti. Vėliau buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas, atlikti įvairūs tyrimai, modeliavimai (iš jų – ir dėl žuvų populiacijos). Su tuo buvo supažindinama ir visuomenė, įvairios institucijos. Tačiau buvo nuspręsta, jog neleistina yra šioje vietoje hidroelektrinės statyba. Nors būta galimybės pastatyti ant Siesarties analogišką, kaip ir esanti Valtūnų HE.“

Rūta Baškytė taikiai atrėmė, jog kraštovaizdžio objektus siūlo saugoti ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, o vietos savivaldybė.

„Žingsniai, kurie dabar daromi, nerodo, jog mes einame kultūros paveldo atkūrimo keliu. Net šio pastato „atstatymas“? Kuo jis susietas su buvusių vertybių atkūrimu? Atkurti buvo leista be užtvankos. Jei savivaldybės meras galvoja, jog viskas čia gali būti, jog tai neprieštarauja esantiems įstatymams, mes negalime taipogi nesivadovauti esamais įstatymais... Kraštovaizdžio draustiniuose negalima įsteigti tokių poilsio zonų, apie kurias šiandien šnekėjote... Kita vertus, kraštovaizdžio draustiniuose saugomos visos juose esančios vertybės.

Ir dar. Buvusios ant upelių užtvankos juk buvo ne tokios, kokios statomos dabar ant tų užtvankų liekanų. Štai – Virvytės upės, ant kurios pastatyta keletas hidroelektrinių, pavyzdys. Upė, galima sakyti, sunaikinta. Vasarą yra upės ruožų (tarp užtvankų), kuriuose tekančio vandens kaip ir nebelieka. Ką ten veikti ir kokiam baidarininkui... Ir nekaltinkite, jog esame mes tie biurokratai, kuriems numoti ranka į mokslininkų rekomendacijas. Juk ir Siesartis pasiūlyta įrašyti į „Natura-2000“ vertybių sąrašą.“

Siesarties HE statytojų smaigalyje esantis Albinas Strielčiūnas Rūtai Baškytei sviedė politikų-demagogų vieną iš pamėgtųjų frazių: „Ar demokratinėje valstybėje saugomos teritorijos buvo sukurtos pritariant vietos žmonėms, ar vietiniai gyventojai turi teisę gyventi šioje teritorijoje?“ Tarsi kokiam Valinskui rinkimuose jo nerinkusieji turėtų paskelbti žūtbūtinį karą... Tarsi mieste gyvenantis turėtų teisę auginti kanapes visuose skveruose ir aikštėse?.. Tarsi saulutė, mums demokratiškai nubalsavus, turėtų keliauti dangumi iš vakarų į rytus?.. Tarsi... Na, svaičioti galima juk būtų daug. Liūdniausia būtų ir kokiam ūkininkui, kuris įsikūrė prie Siesarties, tikėjosi pasipliuškenti, tikėjosi baidares nuomoti, tačiau upė tarsi išnyko, nes aukščiau pagal tėkmę kažkas pastatė HE, sulaiko vandenį beveik visą vasarėlę...

Rūta Baškytė tik priminė, jog Lietuvoje kone visi kraštovaizdžio draustiniai buvo įsteigti dar 1960 metais. Atkūrus nepriklausomybę atsirado dokumentas (Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurios aprobuotos šalies Vyriausybės), kuriuo turi vadovautis tiek saugomų teritorijų specialistai, tiek tose teritorijose gyvenantys žmonės...

„Norėčiau, kad būtų įsiklausoma į pateikiamus abiejų pusių konkrečius argumentus. Mes gyvename 21-ame amžiuje, esama daug naujų technologijų, kuriomis vadovaujantis sėkmingai galima dirbti (net su mažesnėmis investicijomis) ir saugomose teritorijose. Jei jau siekiame kažką atkurti, būkime sąžiningi – tai ir darykime. Kai darome vieną, o sakome kitą, tada ir nesusikalbame. Kviečiu kalbėtis konstruktyviai, detaliai...“ – kalbėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė.

Seimo narys Julius Veselka: „Pasikalbėjome, tačiau... Ką daryti konkrečiai? Niekas čia nelaimi. Ką daryti Albinui Strielčiūnui? Juk neršiančioms lašišoms pralaidas galima ir padaryti... O vadovautis vien idealizmu? Nereikėtų?..“

„O kas mus klausė apie kokius kitokius variantus?“ – taipogi klausė Rūta Baškytė, pridurdama, jo ir ES pinigus galima pasitelkti, kai siekiama ir aplinkosauginių tikslų.

... Beje, tame dviejų stovyklų suartėjime buvo priminta, jog pastačius ant tos pačios Siesarties Valtūnų HE, gyventojams, siekiantiems pasipliuškenti tvenkinyje, toks noras prapuolė. Tvenkinyje paprasčiausiai pradėjo kauptis nešvarios nuosėdos, maudymasis suvis neprimena kokių sveikatinimo vonių procedūros... Paaiškėjo, jog Valtūnų tvenkinį išvalyti ganėtinai keblu... Tačiau, kalbantis prie Siesarties būsimosios HE, jos gynėjai dėl to Valtūnų tvenkinyje besikaupiančio dumblo paprasčiausiai apkaltino aplinkosaugininkus – kur spoksojote, kai projektus derinote.

Jei jau taip kaltinami aplinkosaugininkai, tad dabar reikia būti itin akyliems... Valtūnai – buvo, Virvytė – taipogi įrodymas, jog gražiųjų sovietmečiui aiškiųjų Vasiukų gal ir nebereikia?..  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"