Paieška Ašarų pakalnė

Ašarų pakalnė

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Jautrūs žmonės net gūdžiausiame vilkų kauksme girdėdavo aimaną.

Dabar galvoju – gal tas skausmas vilkų balsais skelbė visam pasauliui, jog štai, atėjus žmogui, nuo amžių nusistovėjusi tvarka griūva? Gal tie protingi žvėrys buvo patys įžvalgiausi?

Atslinko dienos, kai ir patys pradėjome aimanuoti – iš tikrųjų, tvarka griūva. Nors visų nelaimių priežasčių esame įpratę ieškoti kur nors šalia, tik ne savyje, šį sykį niekur pasislėpti nebepavyksta: visos bėdos – žmonijoje. Tą pagaliau garsiai pasakėme ir sau, ir visam pasauliui.

Tuose žodžiuose, žinoma, nieko nauja, bet toliau norisi papasakoti apie vieną padarėlį, aprašytą J.L. Borges‘o „Pramanytų būtybių knygoje“. Joje rasime visus tuos, apie kuriuos pasakojo R. Kalonaitis cikle „Fantastiškieji gyvūnai“ (pernai spausdinta „Žaliajame pasaulyje“), bet aptiksime ir daugybę kitų, bent jau man, – visai negirdėtų. J. Borges‘as tuos aprašymus surinkęs iš viso pasaulio, nuo pat seniausių laikų. Tarp tų padarų padarėlių – ir skvonkas (Lacrimacorpus dissolvens). Tai – pseudomokslinis pavadinimas, kuris išverstas lyg ir reikštų „Tirpusis ašarkūnis“.

J. Borges‘as aprašymą paėmė iš amerikiečių gamtininko, miškininko W.T. Cox‘o nedidelės knygutės „Grėslūs girių padarai ir keletas dykumų bei kalnų žvėrių“. Ji buvo išleista 1910 m.

Dievulėli, kaip man tas skvonkas patiko, kaip jį įsimylėjau!

Ar gali būti kitaip? Spręskite patys.

„Skvonko gyvenamasis arealas yra labai siauras. Tik nedaugelis žmonių už Pensilvanijos ribų yra girdėję apie šį keistą padarą, kuris, sakoma, gyvena cūginiuose tos valstijos miškuose. Skvonkas yra didelis vienišius ir paprastai pasirodo tik brėkštant ir temstant. Dėl savo odos, kuri niekam tikusi, mat ją dengia karpos ir apgamai, - jis jaučiasi baisiai nelaimingas; anot patikimų žmonių, tai pats nesveikiausias gyvūnas. Geri medžiotojai pėdsekiai moka aptikti skvonką pagal ašarom nubarstytus pėdsakus, nes šis gyvūnas be perstojo verkia. Įvarytas į kampą ir negalėdamas pabėgti, užkluptas arba išgąsdintas, jis net gali ištirpti virsdamas ašaromis. Geriausiai skvonką medžioti speiguotomis mėnesienos naktimis, kai ašaros liejasi ne taip gausiai, o jis pats nenoriai išlenda iš priedangos; tuomet gali išgirsti jį kūkčiojant tamsžalių cūgų paunksmėje. Ponas J. P. Wentilg‘as, anksčiau gyvenęs Pensilvanijoje, o dabar gyvenantis Sent Antoni Parke (Minesota), įgijo gan karčios patirties, kai susidūrė su skvonku netoliese Mont Alto. Jis sugebėjo, pamėgdžiodamas jo verksmą, gudriai prisišaukti skvonką ir įvilioti jį į maišą, kurį ir nešėsi namo, tik staiga pajuto, kaip našta palengvėjo, o verksmas liovėsi. Atrišęs maišą, Wentilg‘as pažvelgė į vidų. Ten liulėjo tik ašaros ir burbulai.“

... Kai apsidairau aplink – vis daugiau ašarojančių skvonkų. Vilkų aimana – tik smulkmena. Jei viskas klostysis taip, kaip dabar, vieną dieną žmonija, atrišusi savo kuprinę, ras tik ašaras ir burbulus...

Taip jai ir reikia.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"