Paieška Atrandant prarastąjį Vilnių...

Atrandant prarastąjį Vilnių...

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Vilniaus mokytojų namų svetainėje vyko susitikimas–pašnekesys su žinomu etnologu, profesoriumi Libertu KLIMKA, per kurį vakaro dalyviai turėjo progą išgirsti įdomių detalių apie mūsų sostinės praeitį, apie tai, kas iš senojo miesto išliko iki mūsų dienų ir kas turbūt jau visiškai prarasta.

Koks buvo tas senasis Vilnius? Kokie pasakojimai, legendos, susijusios su įvairiais miesto pastatais, požemiais, kitais architektūros paminklais bei kai kuriais garsiais praeities Lietuvos žmonėmis tebeklaidžioja iki šiol? Kuriuos iš jų, jau išdilusius iš žmonių atminties, pavyko atgaivinti mūsų dienų tyrinėtojams? Apie tai ir vyko mokslininko gyvas pokalbis su šio renginio dalyviais.

 

Didingieji miesto vartai

 

Beje, L. Klimka yra numatęs pašnekesių šia tema ciklą. Tad apie mūsų sostinėse istoriją bus progų išgirsti ir daug daugiau, negu buvo galima išpasakoti per porą vieno renginio valandų. Tuo labiau, kad sprendžiant iš to, jog į pirmąjį profesoriaus pašnekesį prisirinko pilnutėlė salė įvairaus amžiaus žmonių, galima manyti, kad klausytojų ir toliau netruks.

„Vilniuje gyvenu jau tikrai geroką laiko tarpą, - sakė L. Klimka. – Čia įmintos labai iškilių žmonių, mąstytojų, kurie jautė Vilniaus dvasią, pėdos ir man tai teikia labai didelį pasitenkinimą. Kartais pagalvoju, kad kai kurie akmenys jau ima kalbėtis su manimi, padeda atspėti Vilniaus paslaptis. Galima daug šnekėti apie tai, kaip mūsų praeities šviesuoliai matė Vilnių, kaip jį suprato. Palyginę su šių dienų pokyčiais, matome milžiniškų praradimų. Apgailestaujame dėl to, kad nesugebame tęsti tų gerųjų tradicijų, nutraukiame jautriąsias, subtiliąsias Vilniaus kūrimo istorijos gijas. Viskas nepaprastai sparčiai keičiasi. Sakysim, dabartinės Jono Basanavičiaus gatvės gale kadaise stovėjo vadinamieji Baltieji stulpai. Dar mano vaikystėje ši vieta taip ir buvo vadinama: Baltieji stulpai. O šalia tos vietos iki mūsų dienų išliko šventojo Jackaus koplytėlė. Kitoje gatvės pusėje – gėlių turgelyje – yra muitinės pastatas. Daug kas stebisi, kaip ta muitinė atsirado vidury miesto? Bet tai kadaise kaip tik buvo miesto riba. Ir Simono Konarskio sušaudymo vieta, pažymėta akmeniu, neatsitiktinai yra ten. Egzekucija buvo įvykdyta už miesto ribos. Taigi kadaise ten, kur baigėsi miestas, prasidėjo traktas į Kauną. Daug istorinių įvykių šalia Vilniaus rutuliojosi praėjusiais amžiais, pavyzdžiui, sukilėlių mūšiai su caro kariuomene 19 amžiuje vyko taip pat ten. Ir Napoleonas buvo pasitiktas prie Baltųjų stulpų“.

O dabar tik šis pavadinimas liko žmonių atmintyje, nes prie muitinės stulpų nėra, jie nugriauti tikriausiai jau Vilnių okupavus lenkams. Tiesa, į važiuojamąją dalį išplatintoje gatvėje pakliuvo tik vienas stulpas, tačiau, nepaisant to, nugriautas ir kitas. Dabar ten – Konarskio gatvės pradžioje – tik žalias plotelis paliktas.  

„Taigi turiu tokią idėją – tą stulpą atstatyti, nes jo viršuje kadaise stovėjo puiki skulptūra – jojantis vytis. Tik paskui caras jį pakeitė dvigalviu ereliu. Norėčiau, kad mūsų Vytis nuo to stulpo vėl išdidžiai dairytųsi į Rytus ir į Vakarus...“, - svajoja mokslininkas.

 

Prieš kelionę pasimelsdavo

 

O šventojo Jackaus skulptūra ant pastatytos priešais muitinę, kitoje gatvės pusėje, koplytėlės atsirado ne atsitiktinai. Šv. Jackus – tai keliautojų, keleivių globėjas. Pirkliai ar šiaip iš miesto išvažiuojantys žmonės prie tos koplytėlės pasimelsdavo, kad, lėtai kylant kilpomis vingiuojančiu keliu į Panerių kalną, jų neužpultų iš miško išlindę razbaininkai. Juk plėšti ten buvusi labai patogi vieta. Tuo prasčiau, kad vienu metu Panerių plėšikams vadovavusi baisūnė moteris, apie kurią sklido kalbos, esą, iš jos pasigailėjimo tikrai nelauk... Tiesa, senasis, akmenimis grįstas kelias išlikęs iki šiol. Bet juo mažai kas naudojasi. Dabar nuo buvusių Baltųjų stulpų driekiasi Savanorių prospektas, kuris, kaip juokauja Libertas Klimka, yra ilgiausias prospektas pasaulyje – 103 kilometrai. Mat, prasideda Vilniuje, o baigiasi Kaune.

Česlovas Milošas, 2002 metais lankydamasis Vilniuje, sakė: „Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuojamų, kaip Vilnius. Turiu galvoje iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai privalo atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad prašyte prašosi perkeliama į pasakos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma. Ir pasakojimai skiriasi, nelygu, kas juos pasakoja: lietuviai, lenkai, žydai ar baltarusiai. Likimo dovana – gyventi ar studijuoti tokiame mieste, kaip Vilnius“.

L. Klimka, norintiems pamatyti ar bent pajusti tą mitinę miesto aurą, siūlo pasidairyti iš  aukščiausios Vilniaus senamiesčio varpinės. Senojo Vilniaus universiteto, kurio teritorijoje yra ta šv. Jono bažnyčios varpinė, studentams net būdavo pateikiama tokia užduotis: pirmiausia geometriniu būdu nustatyti jos aukštį, paskui su barometru lipti į bokštą ir stebėti, kaip keičiasi slėgis, taigi mėginti nustatyti, ar barometras tinka aukščiui matuoti. O iš varpinės viršaus atsiveria nuostabi panorama, visas Senamiestis – kaip ant delno.

 

Senovę naikina urbanistika

 

Pasak L. Klimkos, kaip kiekvienas šventas miestas, pagal legendą Vilnius yra įsikūręs ant septynių kalvų. Tos kalvos tapo šventovių fundamentais. Gatvelės išsivingiavo pagal upelius, kurių miesto kūrimosi pradžioje Senamiesčio teritorija sruvo nemažai. O dabartiniai Prezidentūros kiemelyje augantys ąžuolai, atrodo, galėtų būti ainiai tų, kurie kadaise ošė Šventaragio slėnyje. Taigi urbanistika atneša didelius, nemalonius nuotolius miesto senoviniam vaizdui. Štai garsus gydytojas, literatas, visuomenės veikėjas Vladislovas Zagorskis, beje, savas, Vilnijos krašto žmogus, gimęs Švenčionyse, mūsų dvasios bičiulis, didelis Vilniaus mylėtojas (tikra lietuviška jo pavardė galėjo būti Kalnėnas ar Užkalnis), kurio gimimo 150 metų sukaktis buvo praėjusiais metais, rašė apie anuometinį Vilnių, rinko legendas ir padavimus. Beje, ir palaidotas Vilniuje, Bernardinų kapinėse. Jis yra turbūt vienas iškiliausių Vilniaus tyrinėtojų. Štai 1912 metais V. Zagorskis rašė: „Kadangi senamiestis yra Vilniaus centre, jis iš esmės pasmerktas. Ir netoli laikas, kai galėsime jį pamatyti tik senuose  raižiniuose. Taikantis prie nūdienos poreikių, senieji namai arba perstatomi, arba jų vietoje kyla nauji, daugiaaukščiai. Kertami didžiuliai langai parduotuvių vitrinoms, sienos apkarstomos įvairiakalbėmis iškabomis. Ilgiausiai sumoderninimui priešinasi Pilies gatvė. Bet ir čia šiandienos civilizacija spaudžia savo žymes. Nudaužyti įspūdingi kontraforsai, parėmę nelygias sienas, nukapoti piliastrai ir stilingi langų apvadai. Į krautuvių langus įstatytos didžiulės vitrinos, kur ne kur pristatyti papildomi aukštai. Laimė, kad namų savininkai, kurie besivaikydami pelno perdirba gatvės fasadus, dar kol kas nepalietė kiemų pusės mūrų. Užtenka į kurį įeiti, kad atsidurtum 17 amžiaus aplinkoje. Staiga mus apsups arkos, lankai, įdaubos, galerijos, stilingi prieangiai ir keisti lankstyti bei laužyti mūrai. Visa tai turi tam tikro žavesio. Tik šiandien ten, šoninėse gatvelėse, dar galima aptikti senuosius stilingus vartus, kartais su plaktukais vietoj skambučio ir dažnai padabintus herbų skydais, pakibusias galerijas, senovinius priebučius ir laužytus stogus“.  Taigi rašyta beveik prieš šimtą metų, o problema atrodo visai šių dienų... Tas pats senojo miesto naikinimo procesas panašiai vyksta ir mūsų dienomis.

 

Pačios įspūdingiausios legendos

 

„Man įdomiausia, kad iš tų legendų daug kas, pasirodo, turi tikrą pamatą, remiasi realybe, kuri galbūt iš tiesų yra šiek tiek mitologizuota. Viena iš gražiausių Vilniaus legendų, kurios nuolat randa archeologų patvirtinimų, yra Barboros Radvilaitės istorija“, - tikino etnologas.  

Už dabartinio nacionalinio muziejaus buvo pastatas, prie kalno šlaito, šalia kurio beveik ant Neries kranto stovėjo kitas pastatas. Jo bokšto žibintas apšviesdavo iškraunamus laivus. Kadangi tas bokštas buvo aukštas ir su gyvenamosiomis patalpomis, jame įsikūrė magų magas Tvardauskas.

Legenda byloja, kad Žygimantas Augustas viename iš dvaro pokylių buvo pristatytas jaunai našlei Goštautienei – Barborai Radvilaitei. Ta jų meilės istorija yra gerai žinoma, bet neseniai paaiškėjo naujų detalių. Radvilos – Juodasis ir Rudasis – vienas Barboros brolis, kitas – pusbrolis, kartą špagomis prirėmė slapta pas Barborą ėjusį Žygimantą Augustą ir privertė duoti jį žodį mylimą moterį vesti. Jungtuvės vyko slaptai, mažoje bažnytėlėje, buvusioje šalia valdovų rūmų. Legendos pasakoja, kad tų jungtuvių liudininkas buvo šventasis paveikslas, kuriame pavaizduota Dievo Motina ir vienuoliai dominikonai. Sakoma, tą paveikslą ir dabar galima pamatyti už 16 kilometrų nuo Vilniaus esančio Šilėnų bažnytkaimio nedidelėje medinėje bažnyčioje.

Iki šiol sklando gandas, kad prieš 12 valandą nakties nuėjus į Arsenalo kiemą, paklaidžiojus koridoriumi, kur 16 amžiuje buvusia galerija Žygimantas vaikščiojo pas Barborą Radvilaitę, kartais pavyksta išvysti būsimosios karalienės mylimojo šmėklą.

Dar viena legenda pasakoja apie tai, kad magų magas Tvardauskas savo bokšto vienoje patalpoje, dalyvaujant Žygimantui Augustui, buvo iškvietęs jau mirusios jo žmonos Barboros vėlę. Tačiau, kai, nepaisydamas mago įspėjimo, valdovas puolė apkabinti šmėklą, kuri atrodžiusi tarsi gyva, vizija dingo ir daugiau niekada nepasirodė.

Esą, buvę taip. Vėlyvą 1551 metų rudenį, kai nuo vandens kilo rūkas, atidaręs langus į Neries pusę, valdovo prašomas pamėginti padaryti tą stebuklą, Tvardauskas iš savo burtų knygos, kurios tekstas buvo parašytas baltomis raidėmis juodame fone, perskaitė užkeikimų formules, o Žygimantui Augustui buvo liepta sėdėti kambario gilumoje ir, ką bepamatytų, jokiu būdu nesikelti iš krėslo. Magui ištarus tas formules, lange pradėjo ryškėti moters figūra. Valdovas neišlaikė, pašoko, norėdamas ją apglėbti, bet tada atvaizdas išsisklaidė ore. Ir dingo amžiams. Šis epizodas yra aprašytas poemose, nutapytas paveiksluose ir šiaip dažnai minimas įvairiose knygose.

O kaip tą stebuklą padaryti, yra išradę kinai: veidrodis gaminamas su keliais sidabro sluoksniais, kuriuose išgraviruojamos vaizdo detalės. Vaizdas šiaip žiūrint nėra pastebimas. Jį galima išgauti, veidrodį ypatingai apšvietus garų ar dūmų aplinkoje. Tada vaizdas matomas tiesiog ore.

Senojo Vilniaus universiteto dokumentuose dar 18 amžiuje yra aprašytas ir ypatingas prietaisas – kamera obskura. Tai gerokai vėliau, jau 19 amžiuje atsiradusios fotokameros, o kartu ir projekcinio aparato prototipas. Juo, naudojant tam tikrus optikos prietaisus, galima taip pat įvairių stebuklų sumanyti...

 

Velnio neštas ir pamestas

 

Beje, Jonas Tvardauskas iš tiesų buvo istorinė asmenybė. Be to, labai išsimokslinęs žmogus, Vokietijoje baigęs net du universitetus. Jam priskiriamos tam tikros antgamtinės savybės.

Kurį laiką gyvenęs Vilniuje, Tvardauskas išvyko į Lenkiją. O tą savo juodąją knygą paliko karališkojoje bibliotekoje, vienoje iš didžiausių Europoje, turėjusioje daugiau kaip tris tūkstančius knygų, kurios buvo labai brangios. Toje bibliotekoje netrūko ir tokių, už kurių galėjai įsigyti po dvarą.

Vėliau Tvardausko magijos knyga laikyta Vilniaus universiteto bibliotekoje. Vieną vakarą patalpoje, dabar vadinamoje Smuglevičiaus sale, kažkas pradėjo bildėti ir vaidentis – iš pakampių visokios baisybės lįsti, o magų mago juodoji knyga dingo,  nors buvo grandine prirakinta prie sienos. Vietoj knygos ant sienos liko tik sieros dėmė, todėl pamanyta, kad tą magijos priemonę nunešęs pats velnias. Paskui kiek kartų siena dažyta – dėmė vis tiek prasimuša.

O apie magą Tvardauską legenda byloja, kad jis gyvena ir dabar, tik ne Žemėje, o kosmose. Mat buvo pardavęs savo sielą velniui, kuris ir padėjo jam daryti visokius  stebuklus. Bet kai, atėjus sutartam laikui, velnias atlėkė Tvardausko neštis į pragarą, šis, būdamas tikrai nekvailas (ne veltui du universitetus baigęs!), sumojo, kaip nelabojo atsikratyti. Pamatęs, kad kipšas skrenda virš bažnyčios, magas staiga pragydo. Iš jo lūpų pasigirdusios litanijos, – tos, kuri paprastai giedama per Trijų Karalių šventę, -  žodžiai velnią papiktino taip, kad jis net naštą sau nuo sprando nutrenkė. Magas nulėkė žemyn ir, matyt, būtų užsimušęs, bet spėjo nusitverti už mėnulio rago.

Tvardauskas Mėnulyje ir liko. Sakoma, kad jį galima net pamatyti. Tereikia per pilnatį pažvelgti į Mėnulį – ir išryškėja akys, nosis, sublizga dantys…

Tai viena iš nuostabiausių legendų apie Lietuvos magų magą.

Intriguojantys pasakojimai, legendos, lydėjusios šį išsimokslinusį, nepaprastų gabumų žmogų, padarė jį itin populiariu lietuvių bei lenkų folkloro personažu. Nepamirštas didysis magas ir mūsų dienomis.

       

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"