Paieška Laukinių karpių jaukinimo ypatumai

Laukinių karpių jaukinimo ypatumai

Vacys PAULAUSKAS

 

Meškeriotojai karpinių šeimos žuvų žūklę ganėtinai yra pamėgę. Jos meškeriojamos įvairiais būdais ir masalais. Regis, suvilioti besiraitančiu sliekeliu kokį karosą ar kuoją atrodo labai paprasta. Užmetei meškerėlę ir lauk plūdžiukės niurktelėjimo. Gerai, jeigu pataikyta į besimaitinančių žuvelių būrį. Tada laimė nusišypsos greitai. Visai kas kita, jeigu žuveliukai sukinėjasi toli nuo siūlomo masalo ir, norint juos prisišaukti, reikia gero bei tinkamai paruošto jauko. Tada prasideda galvosūkis - kiek ir kokį jauką naudoti, kad žūklė pasisektų?.. Jaukinimo vingrybes išmanyti svarbu meškeriojant visas žuvis, tačiau sunkiausi egzaminai - laukinių karpių meškeriotojams.

 

Mokslininko pastebėjimai

 

Karpiai (karpinių žuvų šeimoje pirmąją vietą užimančios žuvys) meškeriojami nuo seniausių laikų. Jų jaukinimas buvo ir lieka aktualus. Ypatingą dėmesį, aprašydamas karpių žūklę, jaukinimui skiria rusų mokslininkas-ichtiologas Leonidas Pavlovičius Sabanejevas. 1892 m. pasirodė jo knygos „Rusijos žuvys“ (Ribi Rossii) antrasis leidimas. Joje rašoma, kad karpių žūklėje pati didžiausi reikšmė tenka šių žuvų jaukinimui. Tik taip galima paskatinti karpius kibti meškeriojimui tinkamose vietose. Rekomenduodamas jaukinimui naudoti augalinius produktus ir akcentuodamas pirmenybę grūdams, ichtiologas pataria vengti vienodumo ir  naudoti įvairių grūdų mišinius. Anot jo, dauguma meškeriotojų nemano, kad jaukas ir masalas turi būti vienodi. Tačiau visi sutinka, jog jaukas neturi būti skanesnis už masalą ant kabliuko. Geriausia, kai didžiausią jauko dalį sudaro ne itin gardus ir maistingas pašaras, turintis nedaug skanių ir sotinančių priedų. Leonidas Pavlovičius įspėja: naudoti jauką saikingai ir neperšerti žuvų. Prievilas būtinai turi būti šviežias, nes karpiai prarūgusio nemėgsta. Būdami sotūs, nepaliečia visiškai. Ichtiologas pataria keliose vietose karpius pradėti jaukinti bent tris dienas, o dar geriau - visą savaitę, prieš žvejybą kasdien tomis valandomis, kuriomis numatoma meškerioti. Dar daug svarbių tiesų garsiajame veikale dėsto to meto žymus meškeriotojas ir mokslininkas.

Praslinkus daugiau kaip  šimtui metų, meškeriojimo ritualuose daug kas pasikeitė, tačiau pagrindiniai principai išliko. Didžiųjų laukinių karpių žūklėje jie svarbūs, tačiau šių žuvų jaukinimas nuolat verčia karpininkus ieškoti naujovių ir kelti savo meistriškumą.

 

Senos tiesos naujoviškai

 

Vadovaudamiesi įprasta nuostata, jog karpius būtina ilgai jaukinti, pasirinkę vandens telkinį, pradžioje karpininkai jį stebi. Svarbu žinoti, ar tikrai čia gyvena dominančios žuvys. Pastebėjus vandens paviršiuje kartkartėmis pasirodančias,  galima spręsti apie jų gausumą, o iš dugno kylantys dujų burbulai ir dumblas išduoda karpių maitinimosi vietas. Dabar jau metas apgalvoti žūklės strategiją ir pradėti patogiausiose meškerioti vietose juos jaukinti.

Karpininkai naudoja dirbtinius ir natūralius jaukus. Pirmiesiems galima priskirti praėjusiame „Žaliojo pasaulio“ numeryje aprašytus baltyminius kukulius, granuliuotus pašarus, tarp kurių išsiskiria specialiai karpių žūklei į dideles granules supresuotas birus, turintis daug baltymų jaukas. Jis vadinamas paletėmis. Tarp dirbtinių prievilų savo gausa dominuoja įvairios sudėties karpių žūklei skirti birūs jaukai.

Natūralūs jaukai gali būti gyvūninės ir augalinės kilmės. Gyvūniniai – sliekai, musės, uodo trūklio ir apsiuvų  lervos, moliuskai, dėlės. Augaliniai – kukurūzai, žirniai, kviečiai, lubinai, pupos, pupelės, žemės ir tigriniai riešutai, kanapės, bulvės, morkos. Visi šie augalinės kilmės skanėstai prieš  panaudojant jaukinimui verdami, šutinami. Jų paruošimas – įmantrus kulinarijos procesas, reikalaujantis žinių, kantrybės ir atimantis nemažai laiko. Tačiau ne veltui sakoma, jog pasiruošimas žūklei turi užimti pusę jai skirto laiko ir suteikti meškeriotojui lygiai tiek pat malonumo, kaip ir pati žūklė.

Turite jaukinimui tinkamus komponentus. Tai - dar ne viskas. Reikia mokėti žūklės vietoje viską paruošti ir tik tada mesti ten, kur tikimasi sulaukti karpių kibimo.

 

Jauko paruošimas

 

Dabar, manau, pats metas keliauti prie kokio nors dideliais karpiais turtingo ežero ir pamatyti greta didžiulių indų besidarbuojančius karpininkus.

Veiksmas prasideda nuo kruopštaus kibirų, kuriuose bus ruošimas jaukas, paruošimo. Kiekvieno telkinio vanduo turi savotišką, žuvims gerai pažįstamą kvapą, rūgštingumą, kietumą. Todėl visi naudojami indai praplaunami ežero vandeniu (ruošiantis žūklėje naudoti kokį nors karpiams patinkantį kvapą, dar kartą skalaujant vandeniu su šlakeliu kvapų). Kibirų ir visokiausių kitų talpų karpininkai naudoja daug. Tai geriausiai pastebima per kelias paras trunkančias varžybas, kurių metu sunaudojama 100-150 kg jauko. Į didelį, 18-20 litrų talpos kibirą pilama apie 3 kg puikios kokybės labai baltymingo biraus jauko. Šis dažnai vadinamas baziniu. Norint dar labiau pagerinti jauko skonines savybes ir aromatą, birūs priedai būtinai gerai sumaišomi su baziniu, o į jo drėkinimui pasemtą vandenį pilami skysti komponentai. 3 kg biraus jauko drėkinimui sunaudojama apie pusantro litro vandens. Svarbu jį pilti palaipsniui, ruošiamo jauko neperdrėkinti ir labai gerai, trinant tarp rankų, išmaišyti. Nepaisant visų pastangų, gauta jauko masė nėra vienalytė ir puri. Viskas pasikeičia, kai ji pertrinama per specialiai tam naudojamą sietą. Tada nelieka jokių gumuliukų. Jaukui visiškai sugėrus drėgmę ir išbrinkus, gauta masė, naudojant purkštuvą, papildomai drėkinama iki reikalingo tankumo. Tada jau dedami iš anksčiau išvardytų pasirinkti augaliniai, gyvūniniai priedai ir vėl viskas kruopščiai sumaišoma. Rankomis suformuoti apelsino dydžio jauko rutuliai įvairiais būdais sumetami į žūklavietę ir tik tada prasideda nerimo kupinos ilgo laukimo valandos to išsvajoto 10-15 kilogramų perkopusio karpio kibimo.

 

Sugavus paleisti

 

Sulaukėjusių didžiųjų karpių žūklė labai įdomi ir užkrečianti. Lietuvoje vis daugiau meškeriotojų papildo karpininkų gretas. Tačiau prieš susergant šia liga pravartu žinoti – tai tikrai labai nepigus užsiėmimas. Šioje žūklėje greta gausiai naudojamų brangių jaukų reikalingi aukštos kokybės specifiniai žūklės įrankiai. Retas save gerbiantis ir patogumus mėgstantis karpininkas kelioms paroms arba net savaitei susiruoš į gamtą be didelio skėčio, palapinės, patogaus krėslo ir gulto. O kur dar stalas, portatyvinė viryklė, žūklavietės apšvietimas ir kitokie po ranka reikalingi daiktai.

Dažnas su meškere retai susitinkantis žmogus stebisi, kodėl karpininkai, įdėję tiek daug pastangų ir išmetę krūvą pinigų, paleidžia sugautas žuvis. Juk anksčiau ar vėliau, nugyvenusios savo amželį, žuvys nueis perniek. Tad ar ne geriau būtų jas sunaudoti maistui? Į šį klausimą karpininkai atsako labai paprastai. Jų nuomone, didieji karpiai yra vertybė, kurią būtina tausoti. Šių žuvų žūklė dovanoja neišdildomus įspūdžius visam gyvenimui. Įsiamžinęs su laimikiu meškeriotojas tikisi anksčiau ar vėliau dar kartą pasigalynėti su savo paleista žuvimi. Kita vertus, sunaudotos didžiųjų laukinių karpių žūklei lėšos padaro šias žuvis auksinėmis. Taigi būtų nuodėmė auksinę žuvelę skriausti. Norint paragauti karpio, jo „žūklė“ prekybos centre nepalyginti pigesnė už laukinių gigantų „medžioklę“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"