Paieška Aplinkosauga – ne vien paukšteliai ir medžiai...

Aplinkosauga – ne vien paukšteliai ir medžiai...

 

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Aplinkos politikos ir valdymo katedros vedėju doc. dr. Imantu LAZDINIU.

 

Realiosios aplinkosaugos bei gamtosaugos apraiškos mokslinėje bei praktinėje Jūsų vadovaujamos katedros (o gal ir viso universiteto) veikloje. Tokia tematika norėčiau kalbėtis su Jumis, buvusiu aplinkos apsaugos ministru, buvusiu Dzūkijos nacionalinio parko direktoriumi, buvusiu (o gal ir esamu) miškininku... Ko gero, dabar tas sąlytis su realiuoju gyvenimu labiausiai apčiuopiamas studentų vienokiuose ar kitokiuose darbuose. Žinoma, ir mokslinių tyrinėjimų apibendrinimuose juk visada esminis dėmesys – sąlyčiui su praktika. Tad kokie tie sąlyčiai?

 

Pradžioje – apie pradžią.

Dzūkijos nacionaliniame parke pradėjau dirbti nuo pat jo įsteigimo: buvau direktoriaus pavaduotojas, vėliau - trumpesnį laikotarpį - ir vadovavau šiam parkui. Tai buvo savitas mano gyvenimo laikotarpis. Iš tiesų – kūrybiškas metas. Su malonumu prisimenu tuos laikus, kai visa komanda – Henrikas Gudavičius, Onutė Drobelienė, Algimantas Černiauskas, Eugenijus Peikštenis – vieningai dėjome būsimo Dzūkijos nacionalinio parko pamatus. Ir džiugu, kad visa tai, kas tuomet buvo padaryta, išliko reikšminga ir iki šiol.

 

Ar Jums šiame universitete teko visas vagas versti nuo pat pradžios?

 

Pradžioje (regis, apie pusmetį) katedrai vadovavo Danius Lygis. Tačiau vėliau apsisprendė, jog esminis darbas – Aplinkos ministerijoje, kur vadovauja Genetiškai modifikuotų organizmų skyriui.

 

Tad kokius esminius vadovaujamos katedros darbuotojų veiklos subrandintus vaisius galėtume aptarti?

 

Esminė paskirtis, vis dėlto, yra pedagoginė veikla, mokymas. Po to mūsų parengtieji specialistai juk dirba įvairiose srityse, dirba ir aplinkosaugos sferoje. Magistrantai ateina iš kitų universitetų, kuriuose mokėsi konkrečių disciplinų, kaip biologija, ekologija, miškininkystė, o pas mus gilinasi į viešojo administravimo dalykus. Mūsų, katedros darbuotojų, siekis – kuo daugiau skatinti gilinimąsi į konkrečias gyvenimiškas realijas. Tarkime, kylant konfliktams tarp vietos gyventojų ir saugomų teritorijų specialistų, raginame magistrantus imtis panašių temų, kurios padėtų išsiaiškinti nesutarimų priežastis ir pasiūlytų būdų joms išvengti. Pavyzdžiui, viena magistrantė pasirinko magistro baigiamąjį darbą apie viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą Krekenavos regioniniame parke. Panašių tyrimų esama ir iš kitų šalies saugomų teritorijų. Juk niekas nestumia ūkininko iš vienos ar kitos saugomos teritorijos, kaip kai kas bando teigti, tačiau paprastai siūloma rinktis kitokius kelius, kuriais taip pat galima eiti. Realiai reikia suvokti, jog gyvename ne Indijoje, neganysime karvių miestų skveruose, nors ir labai koks ūkininkas to norėtų bei pergyventų, jog karvė nenuėda žolės, nueinančios perniek. Ne aplinkosaugininkai, ne parko direkcijos specialistai sumanė Lietuvoje išsaugoti vertybes, o mes visi, Lietuvos gyventojai, taip sutarėme. Tarkime, galime pristatyti Kuršių nerijoje įvairiausių viešbučių, kazino ir t.t., tačiau taip bus patenkinti tik kai kurių vietinių gyventojų interesai, o kiti šalies piliečiai tik nuo to nukentės. Kiek ilgai išliks taip trypiama trapioji Kuršių nerija, kaip pasaulinė vertybė? Saugome ne dėl konkretaus Jono ar Petro, o dėl kur kas platesnės ir mažiau egoistinės prasmės. Kokie olandai, belgai ar danai pamato čia tai, ką jau pas save yra suniokoję, ką dabar sumano itin didelėmis investicijomis atkurti. Savo studentams ir bandome įteigti: žvelkime toliau, žvelkime giliau.

Džiaugiuosi, jog norinčiųjų studijuoti, telktis prie mūsų katedros kasmet vis daugėja. Šiais metais jau turime 302 pirmojo kurso magistrantus (dvi studijų programos ir dvi specializacijos: aplinkos apsaugos politika ir administravimas; darnaus vystymosi vadyba ir administravimas; gamtos išteklių valdymas; žemės tvarkymo politika).

 

Užsiminėte apie žemės tvarkymo politiką. Neseniai teko girdėti garbaus miškininko Rimanto Klimo panašaus turinio žodžius: dėl šalies saugomose teritorijose vykdomos politikos žlugdoma žemės reforma... Kiek čia tiesos?

 

Visiška netiesa. Niekas niekada jokioje saugomoje teritorijoje iš žmonių, turėjusių ten žemes, dar jų neatėmė, nebent kuri nors teritorija yra reikalinga viešųjų interesų tenkinimui, tačiau tuo atveju buvusiems savininkams yra pasiūloma atstatyti nuosavybę kitoje vietoje... Žemės reforma stringa visiškai dėl kitokių priežasčių, ir jos daugeliui yra žinomos. Tuo nereikėtų spekuliuoti...

 

...tačiau ne visiems dar žemę pavyko susigrąžinti...

 

... čia – kita problema. Tačiau demagogija ir pataikavimu iš tikro nereikėtų užsiimti. Žinoma, visur esama problemų. Gal ne visuomet pavyksta parkų direkcijoje įdarbinti sąžiningus žmones. Nekompetentingieji, abejingieji visur šiukšlių prineša... Ten, kur žmonės dirba vedami idėjos, manyčiau, problemų tikrai yra nedaug. Žinoma, reikėtų visiems, ir parkų specialistams, ir vietos žmonėms, sutarti: nestatykime Dzūkijoje žemaitiškos, o Žemaitijoje – dzūkiškos stilistikos statinių. Dėl to reikia turėti kiekvienos saugomos teritorijos vienokią ar kitokią koncepciją, strategiją, veiksmų planą. Ir visi apie tai turi žinoti, jokių netikėtų naujienų niekam neturi būti. Iš to turės naudos visi.

 

Na, o jei jums, Mykolo Romerio universitete dirbančiam, koks supykęs ūkininkas ir išrėš: varžote mano pilietines, pasaulio žmogaus, laisves, nes aš manau, jog gyvenu demokratinėje ir teisinėje valstybėje; jei „lochai“ ir „lūzeriai“ sukūrė kažką, tegu jie eina, pasak Seimo pirmininko, velniop!

 

Tai būtų tik eilinė demagogija. Argumentas: viešieji interesai neturi nukentėti dėl kieno nors asmeninių kėslų, interesų. Pasaulio piliečiu, deja, jau ir nebemadinga būti. Visi atsigręžia tik į savitą pilietį. Jei Lietuvą pripažįstame kaip teisinę valstybę, kurioje galioja Seime priimti įstatymai, tai tiems įstatymams ir pakluskime. Anarchija gal ir gerai, kol prisiplėšus yra negurgiantis pilvas, tačiau, kai jis ims reguliuoti protą... Nieko ir nebeliks, viską suvalgysime.

Švietimo ir mokslo ministerija neseniai patvirtino Darnaus vystymosi švietimo programą, kuria siekiama, kad vaikai mokyklose šio to ir šioje srityje pramoktų, kad po to skatintų net savo tėvus, ranka numojančius, tarkime, kad ir į komunalinių atliekų rūšiavimą. Neminint jau to, jog nedera vienam riedėti automobiliu, ryjančiu didelius kiekius kuro, skatinti vartotojišką pirkimą, vedantį pasaulį pražūtin...

 

Ar sutinusiu nuo vartotojiškos naštos veideliu naujasis lietuvaitis mūsų nepavadins kokiais komunistėliais, girdi, laikas raudonuoti, gėdytis dėl tokių minčių, nes tik PVM-as visus priekin, į tobulesnį rytojų tevedąs...

 

Demagogijai ribų nėra. Juk mūsų tariamojo (buvusiojo) socializmo Lietuvoje nereikėtų gretinti prie švediškojo gyvenimo modelio. Ir nebūtina jam suteikti kokį pavadinimą. Svarbiau, jei žmogus nėra paniekintas – tiek materialiąja, tiek dvasine prasme. Buvau seminare Upsaloje, Švedijos žemės ūkio universitete, po to mus nuvežė į vieno kaimo bendruomenę, kurioje iš tikro yra darna. Jokios žalos aplinkai ir žmogui iš tikro nedaroma, nors gyventojai savų automobilių neturi, naudojasi bendruomenės automobiliais. Vasarą jie nenaudoja kitokios energijos šaltinio, vien saulės baterijas. Mačiau iš tikro laimingus žmones, gyvenančius komunoje. Gal tokia galimybė yra tik Švedijoje, kur ir dvasinis, ir materialusis gyvenimas yra kitokiose sanklodose.

Liūdna, jog mūsų žmonės yra tarsi „apsuktieji aplink pirštą“ įvairių naftos produktų tiekėjų, lobistų. Juk jau seniai vėjo jėgainių galėjo būti kur kas daugiau, tačiau ir tam procesui priešinamasi.

 

Čia jau būtų pats laikas vėl grįžti prie mūsų pokalbio tematikos: realiosios aplinkosaugos bei gamtosaugos apraiškų mokslinėje bei praktinėje Jūsų vadovaujamos katedros (o gal ir viso universiteto) veikloje. Ir tai norėčiau susieti kad ir su kokio teisėjo sprendimu: nebausime gamtos skriaudiko, nes gamtos niekas nuskriausti negali, čia – tik sąlyginis dalykas... Tad labai svarbu, kad ir teisėjas suvoktų ne vien įstatymo raidės prasmes, o ir darnaus vystymosi siekius...

 

Gal tai buvo kiek ankstėliau – prieš 8-10 metų. Manau, jog dabar teisėjai, kaip asmenybės, tuos darnaus vystymosi siekius aiškiai suvokia, tačiau įstatymo raidės yra visada tobulintinos. Tiesa, ir kai kurie garbūs Seimo nariai kažkada aplinkosaugininkus yra nuvertinę, tarsi jie tik klausosi ulbančių paukštelių ir nieko naudingo neveikia... Labai liūdna, nes eiliniai kaimo žmonės neretai yra kur kas aiškesnio ir praktiškesnio proto: visi mes esame gamtoje, o ar kiekvienas ten turime savo nišą?.. Dzūkai, gyvenantys tarp miškų, labai aiškiai tatai man yra nusakę.

Džiaugiuosi, jog mūsų universiteto vadovybė, rektorius prof. Alvydas Pumputis, fakulteto dekanas doc. Gintaras Aleknonis puikiai suvokia darnaus vystymosi prasmę. Mūsų fakulteto mokslinė kryptis, beje, yra valstybės valdymo bei darnaus vystymosi tobulinimas. Žinoma, mūsų fakulteto absolventai yra viešojo administravimo specialistai. Tačiau ir būsimieji teisininkai informacijos apie darnaus vystymosi dalykus gauna tikrai daug.

Kiekvienais metais mūsų universitete organizuojamos konferencijos „Darnaus vystymo strategija ir praktika“. Dalyvauja garbūs mokslininkai ir praktikai iš įvairių Lietuvos institucijų. Leidžiamas tęstinis mokslo darbų leidinys šia tematika.

Beje, mes pirmieji iš Lietuvos universitetų pasitvirtinome Darnaus vystymosi magistro studijų programą. Tiesa, pernai jau trys universitetai – Kauno technologijos, Vilniaus, Mykolo Romerio - parengė jungtinę Darnaus visuomenės vystymosi magistro studijų programą, kurioje kiekvienas pasirinko ir savą kryptį.

 

Yra ir toks pasakymas: tarsi su apverstomis akėčiomis per gruodą... Ar taip nenutinka ir pas jus studijuojantiems, nors kokie geri dėstytojų norai bebūtų?

 

Visko būna... Tačiau manau, jog mūsų katedra tikrai daug pasiekė, nors įsikūrė visai neseniai. Juk mūsų magistrantai dirba ir pačioje aplinkosaugos sferoje, netgi Aplinkos ministerijoje. Kita vertus, žinomi aplinkosaugos specialistai (Vytautas Krušinskas, Danius Lygis, Vytautas Naruševičius, Virgilija Gregorauskienė, Selemonas Paltanavičius) dėsto ar vadovauja mūsų studentų magistrų baigiamiesiems darbams. Tai – taip pat savitas saitas ir vertybė. Yra ir atitinkama bendradarbiavimo sutartis su Aplinkos ministerija, liudijanti, jog siekiame abipusio ryšio. Tik būtų geriau, kad tos ministerijos vadovybė nesikeistų taip dažnai. Siekiame, kad mūsų magistrantų darbai duotų ir praktinę naudą. Pavyzdžiui, malonu buvo susipažinti su magistranto Laisvūno Budėno, dirbančio Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje, darbu „Darni Vilniaus miesto miškų plėtra įgyvendinant Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. sprendinius“. Manyčiau, jog tuo darbu sostinės Savivaldybė turėtų susidomėti. Juk Vilniaus miškus, miškelius valdo gal kokie 5 valdytojai (gal dėl to atsiranda ir tokie dariniai, kaip Laurų kvartalai). O kas koordinuoja? Gal reikia tokios viešosios įstaigos „Vilniaus miškai“? Tokių darbų yra ir daugiau...

 

Tačiau Laurų kvartalui juk reikia kokio „Aro“?.. Teisininkai čia pasirodė tokie gudručiai, jog jų akyse visos įstatymų raidės tarsi susilydė – statome, vadinasi turime teisę aptverti gal net pusę Lietuvos, kurioje vagišių, niekdarių vis dar pasitaiko, tad saugome savo statybvietę, kurioje visą laiką gal kažkas kažką stato...

 

Esama spragų, kas nelįs pro atsiveriančias nišas gėrybių link... Gaila, jog esama situacijos: įstatymas yra, tačiau galima ir jo interpretacija.

 

Gal neatsitiktinai ir kalbininkams nepatiko terminas „subalansuotoji plėtra“, tad atsirado terminas „darnusis vystymasis“, nors būta ir „tolydi plėtra“, ir „tvarioji plėtra“, ir kitokių, arčiau dvasios esančių... Štai neseniai vienas „Žaliojo pasaulio“ skaitytojas siūlo tą „darniąją plėtrą“ vadinti „gyvybingoji plėtra“, t.y. tokia, kuri teikia ateičiai gyvasties. Kita vertus, ir koks uraganas „gražioji fėja“, užpuolantis JAV, yra greičiau keiksmažodis, kurie kur kas lengviau prilimpa eilinio statistinio žmogaus „kompiuteryje“.

 

Tas darnaus vystymosi sampratos poreikis, matyt, atsirado dėl to, kad ilgą laiką mums buvo teigiama: kuo daugiau gaminsime, tuo geriau gyvensime. Tačiau gyvenime, pasirodo, taip nėra. Juk, atrodytų, taip paprasta suvokti tą darnų vystymąsi: saugoti aplinką, kurioje gyvename, galvoti ne vien apie šiandieną, bet ir apie rytdieną taip pat. Žinoma, norai visada geri, tokie geri, kad net ir į pragarus nužengiame... Taip atsitinka ir su kuriamais įstatymais, prie kurių ilgai mąsto įvairūs specialistai, tačiau priimtas Seime įstatymas neretai būna taip išsigimęs, jog tikrieji jo kūrėjai jau ir nebeatpažįsta savojo kūrinio...

Čia gal geriau būtų pasimokyti iš gamtos. Kodėl ji visuomet geba susitvarkyti, kodėl tik žmogus viską sujaukia?

 

Išeitų, jog gamta taipogi kariauja, prarado pusiausvyrą, nes paskelbė karą pagrindiniam parazitui – žmogui...

 

Na, gal žmogus ir nėra parazitas, tačiau grobuonis – tikrai. Juk parazitą suvokiame kaip subjektą, kuris nieko gero neteikia, o žmogus juk dar vis ką nors sukuria. Pažangą, kurią vėliau, deja, panaudoja vien tik sau ir savo gerovei...

 

... ir darniam vystymuisi demonstruojama špyga...

 

... nes mums nepakanka vieno kostiumo, nepakanka vieno automobilio, nepakanka vieno lėktuvo, nepakanka vieno kosminio laivo... Einame į vartotojišką visuomenę, kurioje pripažįstami visai kiti dievukai. Ir važinėjame automobiliu po vieną, ir sudarome kamščius gatvėse, ir grūmojame vienas kitam, kad Vilniuje (ir kitur taip pat) niekaip nepajėgiame išsklaidyti tų transporto kamščių. Nemanau, jog tam neturėtume lėšų, čia reikalingas tik suvokimas, jog tai mums būtina, ir kad įdėtos lėšos netruks atsipirkti.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"