Paieška Įdomybės apie paukščius

Įdomybės apie paukščius

 

Manoma, kad per pastaruosius keturis šimtmečius išnyko daugiau nei 80 paukščių rūšių. Ko gero žinomiausias jų atstovas – Mauricijaus saloje gyvenęs į karvelį panašus maždaug kalakuto dydžio neskraidantis paukštis drontas (Raphus cuculatus). Drontai išnyko, tiksliau sakant, žmogus juos išnaikino 17 amžiuje. Jie buvo beatodairiškai medžiojami. Nerangūs ir patiklūs padarai buvo lengvas amžinai alkanų jūreivių grobis, o į salą žmonių atvežtos kiaulės, šunys, katės (“privalomi” baltaodžių civilizacijos atributai) ir žiurkės tik pagreitino liūdną šių paukščių galą.

BirdLife International neseniai paskelbė niūrią prognozę – jei žmogaus požiūris į gamtą iš esmės nepasikeis, per 21 amžių gali išnykti apie 1200 paukščių rūšių, t.y. maždaug aštuntadalis dabar  egzistuojančių.

*  *  *

Apvaliasnapiai plaukikai (Phalaropus lobatus) pasižymi savotišku elgesiu: maitindamasis vandens paviršiuje,  paukštis kartkartėmis ima plaukti nedideliu ratu beveik sukdamasis vietoje maždaug vieno apsisukimo per sekundę greičiu. Biologai seniai žinojo, kad toks sukimasis kažkaip susijęs su maisto paieška, bet šio proceso mechanizmas nebuvo žinomas. Nevados universiteto (JAV) ornitologė Margaret Rubega su kolegomis nustatė, kad taip sukdamiesi paukščiai sukelia vandens sūkurį, kuris ne tik suneša smulkius vėžiagyvius ir kitą lesalą į šio sūkurio centrą, bet taip pat iškelia į paviršių maistą iš gilesnių vandens sluoksnių. Ramiame vandenyje giliau esantis maistas plaukikams yra sunkiai pasiekiamas, nes šie paukščiai nemėgsta nardyti ir tai daro tik tada, kai tenka sprukti nuo kokio plėšrūno. Vandens sūkurį plaukikai sukelia viena koja irdamiesi stipriau nei kita. Tokiu būdu paviršinis vandens sluoksnis nustumiamas į šoną, o jį pakeičianti giliau esanti vandens masė sukuria kylantį srautą. Sukimosi kryptis, matyt, nėra svarbi, nes vieni paukščiai sukasi pagal, kiti – prieš laikrodžio rodyklę. Paprastai plaukikai maitinasi lesiodami nuo vandens paviršiaus ar iš vandens, kiek pasiekia snapu, tačiau kai pamato ką nors lesamo kiek giliau, kur nepanerdami negali pasiekti, ima suktis ir taip  stengiasi iškelti grobį į paviršių.

*  *  *

Pačiais piečiausiais paukščiais reiktų vadinti antarktinį plėšiką (Stercorarius maccormicki), kuris buvo pastebėtas prie rusų antarktinės stoties “Vostok” (78°28’ p. pl.; beje, 1983 m. liepos 21 d. čia buvo užregistruotas šalčio rekordas – 89,2 C°) ir antarktinį audrapaukštį (Thalassoica antarctica), kuris buvo rastas perintis dar piečiau - 80°30’ p. pl. Pačių šiauriausių paukščių titulas turėtų būti padalytas tarp 3 rūšių – tripirščio kiro (Rissa tridactyla), sniegstartės (Plectrophenax nivalis) ir šiaurinio fulmaro (Fulmarus glacialis), kurie buvo stebėti pačiame Šiaurės ašigalyje. Iš perinčių paukščių šiauriausias yra snieginis kiras (Pagophila eburnea), kuris buvo rastas perintis prie daugiamečio ledyno pakraščio 85° š. pl.

*  *  *

Paukščiai nesiliauja stebinę savo išradingumu, kaskart paneigdami paniekinantį pasakymą “paukščio smegenys”, kai kalbama apie kieno nors menkus protinius sugebėjimus. Oklendo universiteto (Naujoji Zelandija) mokslininkų grupė, vadovaujama Alex Taylor, atliko Naujosios Kaledonijos varnų (Corvus moneduloides) mąstymo tyrimus. Į narvą su septyniais paukščiais buvo įdėta dėžutė su mėsos gabalėliais, kurių varnos negalėjo pasiekti snapais. Šalia dėžutės buvo numestas plonas pagaliukas, bet jis buvo per trumpas, kad juo būtų galima išgriebti maistą. Narve buvo ir kita dėžutė. Ant jos dugno gulėjo pagaliukas, kurio ilgio būtų pakakę pasiekti mėsos gabalėlius. Tačiau jis snapu taip pat buvo nepasiekiamas. Štai tada varnos ir parodė stebėtiną išradingumą: trumpuoju pagalėliu jos pasinaudojo kaip įrankiu ilgesniajam pagalėliui ištraukti, o šiuo pasiekė taip trokštamus mėsos gabalėlius. Tyrimo autoriai pažymi, kad panašiose situacijose taip pat elgiasi ir didžiosios beždžionės. Beje, sprendimą varnos rado ne bandymų ir klaidų būdu, bet iš karto, taip pademonstruodamos analoginio mąstymo gebėjimą.

*  *  *

Baltasnapio genio (Campephilus principalis), didžiausio Amerikos genio, kuris kažkada buvo toks įprastas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir paplitęs nuo Karolinos valstijų iki rytų Teksaso, jau 60 metų niekas nematė. Kertant miškus, nuo 1800 iki 1930 metų šių paukščių skaičius nuolatos mažėjo ir paskutinįkart jis buvo stebėtas 1944 metais. Taigi manyta, kad jis yra išnykęs. Ir štai 2004 m. vasario 11 d. miškininkas Gene Sparling, irdamasis kanoja per pelkę Keičo upės nacionaliniame gamtos rezervate (Cache River National Wildlife Refuge) pastebėjo skrendantį genį, kuris pagal dydį negalėjo būti tose vietose įprasta kuoduotoji meleta (Dryocopus pileatus). Jo žinutė internete apie šį paukštį neliko nepastebėta. Jau po dviejų savaičių, vasario 27 d., Tim Gallaher (žurnalo “Living Bird” redaktorius) iš Kornelio universiteto ornitologijos laboratorijos (Cornell Lab of Ornithology) ir Bobby Harrison iš Oukvudo koledžo (Oakwood College), kartu su jau minėtu Gene Sparling toje pačioje pelkėje vėl stebėjo skrendantį didelį juodos, baltos ir raudonos spalvų paukštį. Ornitologai buvo tikri, kad tai baltasnapis genys. Kiek vėliau, 2004 m. balandžio 25 d., M.David Luneau pavyko šio paukščio skrydį užfiksuoti vaizdajuostėje. Deja, vaizdas šioje juostoje yra gana prastos kokybės: sunku net nustatyti, ar matoma balta plunksnų spalva yra apatinės (vidinės), ar viršutinės (išorinės) sparno pusės. Tai labai svarbu, nes jei balta spalva būtų matoma sparno išorėje, būtų galima teigti, kad tai baltasnapis genys. Jei balta yra sparno apatinė pusė, tai, greičiausiai, yra kuoduotoji meleta. Žinomas ornitologas David Sibley ir jo kolegos, išanalizavę vaizdajuostę, teigia, kad balta yra, deja, vidinė sparno pusė. Kornelio universiteto ornitologai su tuo nenori sutikti. Taigi dėl baltasnapio genio atradimo Amerikos ornitologų bendruomenė kol kas neturi vieningos nuomonės. Kad ir kaip ten būtų, daug milijonų dolerių kainuojančios priemonės, kurių imamasi baltasnapio genio buveinėms atkurti ir apsaugoti, bus ir toliau įgyvendinamos. Beje, vaizdajuostėje užfiksuotą ir tiek šurmulio tarp ornitologų sukėlusio baltasnapio genio (?) skrydį galite pasižiūrėti internete adresu: http://www.sciencemag.org/cgi/content/full/1114103/DC1   

*  *  *

Evoliucinės ekologijos specialistas Marcel Lambrechts ir jo kolegos iš Monpelje (Montpellier) funkcinės ir evoliucinės ekologijos centro (Prancūzija) pastebėjo, kad Korsikos mėlynosios zylės (Parus caeruleus ogliastrae) lizdus apkaišo kvepiančiaisias augalais – levandomis, mėtomis, kraujažole, citrinžole. Tai jos daro nuo kiaušinių padėjimo iki to laiko, kai jaunikliai palieka lizdą. Mokslininkams pabandžius pašalinti šią “parfumeriją” iš 32 lizdų, uolieji tėveliai tuoj pat atskubėjo su šviežiais kvapiaisiais lapeliais. Žinoma, kad šie augalai pasižymi antibakterinėmis ir fungicidinėmis savybėmis. “Šios zylės puikiai išmano botaniką”, - sako M.Lambrechts.  

 

Parengė Vidmantas ADOMONIS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"