Paieška Rudaakio mirtis

Konkursas "Gamtos pasaka"

Rudaakio mirtis

Ramunė PUZARAITĖ

Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla, 6a klasė (mokytoja Violeta Kirkutienė)

 

Buvo graži saulėta diena. Miške visi kiškučiai linksmai žaidė, bėgiojo, lenktyniavo, kuris nudžiaus didesnę morką iš piktos bobulės daržo. Kaip visada laimėjo Skeltalūpis. Rudaakis buvo antras, todėl įsižeidė ir nuėjo prie Didžiojo Žilvičio. Įtūžęs treptelėjo koja ir pervėrė tarsi peiliu nežmoniškas skausmas.

- Ajajajai! Kojelė, mano kojelė! Oi, dar niekada gyvenime man taip neskaudėjo! – dejavo vargšelis Rudaakis.

Jo riksmą išgirdo kiti kiškiai ir atlėkė pažiūrėti, kas nutiko.

- Rudaaki, kas tau nutiko? Ko taip šauki? – susirūpino gražiausia miško kiškutė Sniegė.

- Man kojytę nudiegė baisus skausmas! – išsigandęs Rudaakis pakėlė kojytę. Iš jos dideliais juodais lašais tekėjo kraujas.

- Ai! – vos nenualpo Juodanosė. Kuri miške garsėjo savo jautrumu ir bailumu. – Jūs tik pa-žiūrėkit – kiek kraujo! Rudaaki tu tikriausiai mirsi!

Sniegė bakstelėjo jai nosimi į pašonę ir piktai sušnypštė:

- Galvok, ką šneki! Jis ir taip išsigandęs!

- Neplepėkit niekų! – riktelėjo atskubėjęs varžybų laimėtojas Skaltalūpis. – Jam reikia gydytojo! Kas nors skuoskit pakviesti pelėdos Lėdos.

- Taip tikrai! Jis gali nukraujuoti! – pritarė kiti kiškiai.

- Bėk tu, Skeltalūpi, juk tu visam miške greičiausias!

- Gerai, lekiu!

Skeltalūpis išskubėjo pas pelėdą – geriausią viso miško gydytoją ir šiaip labai išmintingą ir daug patyrusią senolę.

Pelėda atskrido, vos tik sužinojusi apie nelaimę. Apžiūrėjusi Rudaakio kojytę ji pastebėjo stiklo šukę ir ją ištraukė. Užvyniojo žaizdą su šviežiu gysločio lapu, kad nebėgtų kraujas ir, paliepusi kuo mažiau lakstyti ir daugiau gulėti, pamojo sparnu:

- Kol koja nesugis, varžybose nedalyvauk Rudaaki! Sudie visiems!

Išgirdęs triukšmą miško seklys barsukas atskubėjo į nelaimės vietą. Zuikiai vienas per kitą jam papasakojo, kaip viskas buvo. Tada Skeltalūpis parodė jam šukę, kurią pelėda Lėda ištraukė iš Rudaakio kojos. Barsukas ją apžiūrėjo. Po to pasiėmė savo didinamąjį stiklą ir įdėmiai ištyrinėjo apylinkes. Prie Didžiojo Žilvičio rado sudaužytą butelį.

- Žinau, žinau, kaip čia buvo. Prieš keletą dienų miško žurnalistė šarka Patarška plepėjo apie būrį aštuntokų. Jie atsivežė butelių ir kažką iš jų gėrė, o išgėrę svaidė į Žilvitį ir vienas butelis sudužo.

- Ak! Tai aš dėl jų neatsargumo čia taip kenčiu, – verkšleno Rudaakis. – Ak, tie begėdžiai su savo buteliais!

- Tik gamtą niokoja ir nekaltus žvėrelius skriaudžia! – pritarė Juodanosė. – Per juos visai ramybės neliko! Tikriesiems miško šeimininkams vietos nebėr!

Pasiskundę sunkiu likimu ir pakeiksnoję iškylautojus kiškiai išsiskirstė. Visi grįžo prie kasdieninių darbų ir užsiėmimų. Ir liko vargšas Rudaakis vienas sužeistas gulėti. Pavargęs nuo skausmo kiškutis užsnūdo. Rudaakis net nepastebėjo kaip atsėlino lapė.

Ligonis bandė bėgti, bet skaudanti koja neleido. Lapė jį nesunkiai pasivijo ir pasisotino.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"