Paieška Zuikiui neleido išsimiegoti

Zuikiui neleido išsimiegoti

Vytautas LEŠČINSKAS

 

„Bendradarbiavau su žinomu gamtininku Ričardu Kazlausku, tada, kai buvo reguliariai rengiama Lietuvos televizijos valandėlė „Langas į gamtą“ – gal prieš keturiasdešimt metų. Nuo pirmosios laidos visokius filmus apie gamtą „gaminome“, o paskui, kai jau buvau išėjęs iš televizijos, trise – Nijolė Baronienė, aš ir Miglė Greičiuvienė, vedėme laidą „Gyvybės magija“. O jei apskritai kalbėsime apie gamtą – dar seniau su ja esu susisiejęs. Teisingiau sakant, niekada nuo gamtos neatitrūkau. Juk ir gimęs, augęs esu Dzūkijos kaime... O savo svarbiausioje veikloje su operatoriumi Vytu Jankevičiumi nuolat bendravau. Režisavau kai kurias jo laidas, kai kuriuos pirmus filmukus kūrėme drauge. Paskui kilo idėja įsteigti Petro Abukevičiaus premiją“, - pasakojo aktorius, televizijos režisierius Petras DIMŠA.

 

Pagerbiant nusipelniusį gamtos bičiulį

 

Pasak P. Dimšos, suvokimas, jog reikia įsteigti Petro Abukevičiaus premiją, švystelėjo tarsi savaime, be kokių ilgų proto pastangų. Buvo taip: P. Abukevičiaus mirties pirmųjų metinių proga buvo rengiama speciali televizijos laida. Vytas Jankevičius buvo kažkur išvažiavęs, o redaktorė Romantė Vyšniauskienė viena montavo nufilmuotus epizodus. Tad nuėjau pažiūrėti, kaip jai sekasi. Ir pamatęs nufilmuotą siužetą, kuriame P. Abukevičius pasakoja, kaip jis, būdamas mažas, esą, nusikaltęs gamtai, kai su sesute ganė karves. Vaikai buvo pasiskirstę vaidmenis: vienas saugojo, kad karvės neitų į rugius, kitas, iš priešingos pusės, kad gyvuliai  neįbristų į kitus javus. Staiga girdi, jog sesuo jį šaukia. Mano: gal kas nors atsitiko. Nubėga, pasirodo, radusi negyvą zuikį. Bet kai tą zuikį Petras kepštelėjo, jis pašoko ir nušuoliavo šalin.

„Taigi, sako, neleidau jam išsimiegoti, atseit, nusikalto gamtai. Man labai patiko tas pasakojimas, taip pat jo filmus jau buvau matęs – „Meškutės Nidos nuotykius“ ir kitus. Be to, Vytas Jankevičius kaip tik rengė laidą Petro Abukevičiaus mirties metinėms. Ir pagalvojau: nejaugi negalima kaip nors ryškiau įamžinti jo atminimą? Tada parašiau laišką į Prezidentūrą, o man greitai atsakė, patarė apie tai pagalvoti konkrečiau, tad ir kilo mintis, kad reikia organizuoti Petro Abukevičiaus premiją. Susisiekiau su Kultūros ministerija; ten dirbo Juozas Širvinskas, kuris tuo metu, atrodo, buvo viceministras, o Saulius Šaltenis – ministras. Su šia ministerija pavyko sutarti, paskui jau teko su Aplinkos ministerija tartis, o galiausiai ir su tuometiniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi Arvydu Ilginiu kalbėtis. Taigi aktyviai veikiant gana greitai pavyko sutvarkyti visus formalumus, ir kasmetinė Petro Abukevičiaus premija už geriausią filmą apie gamtą buvo įsteigta“, - prisiminė P. Dimša.

 

Įteikta jau dešimtoji premija

 

P. Abukevičiaus premijos pirmas laureatas buvo Vytas Jankevičius, sukūręs filmą apie Nidos kopas „Klajojančio smėlio kapas“. Tai, P. Dimšos nuomone, tikrai labai gerai „susuktas“ filmas.

Beje, šis autorius gavo P. Abukevičiaus premiją ir antrais metais, nes nurungė visus kitus pretendentus filmo kokybe, meniškumu. Tai irgi buvo rimtas, galima sakyti, fundamentalus darbas. O paskui jau plėtėsi apdovanotųjų ratas. Štai Gintautas Alekna iš Mažeikių, kuris į Sibirą, į lietuvių tremties vietas, ekspedicijas rengia, labai įdomius filmukus kuria. Laureatu tapo ir Kęstutis Verbickas, nuolat bendradarbiavęs su gamtininku R. Kazlausku. K. Verbickui įteikta P. Abukevičiaus premija už  filmą „Vilniaus miesto bioįvairovė“, kuriame buvo tiesiog unikalių kadrų. Šis operatorius, kaip sako P. Dimša, turėjo Dievo dovaną bendrauti su gyvūnais, jo nei žvėrys, nei paukščiai nesibaidė, kai norėdavo juos nufilmuoti, prisileisdavo arti. Dar vienas laureatas – Mindaugas Survila. Tai labai jaunas kūrėjas, išgarsėjęs filmu „Susitikimas su žuvininkais“. Jam pavyko labai įdomiai nufilmuoti erelį žuvininką. Pats operatorius su alpinisto įranga lipo į medį, ilgai laukdavo tinkamų akimirkų. Tas jaunatviškas atkaklumas ir lėmė jam sėkmę.

Beje, du kartus premiją laimėjo Eugenijus Drobelis, biologas, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas. Tai labai atidus, kruopštus ir produktyvus kūrėjas. Vienas iš naujausių jo filmų „Tu gervela...“ pelnė Petro Abukevičiaus premiją praėjusiais metais. Šį filmą kuriant pasižymėjo ir garso režisierius

Vidmantas Blažys, kuris net išleido keletą diskelių su miško garsais. Jo gamtos garsų fonoteka – tikriausiai pati didžiausia bei įvairiausia Lietuvoje.

 

Pilnėja filmų apie gamtą kraitė

 

Prisimindamas P. Abukevičių, P. Dimša pabrėžia, kad tai buvo ne tik nepaprastas gamtos bičiulis, talentingas operatorius, bet ir labai atkaklus žmogus. Jis juk vykdavo į Šiaurę, kur niekas daugiau iš Lietuvos filmuoti nevažiuodavo. Būdavo, pasistato palapinę ir kartais ištisą mėnesį laukia, kol atskris jam jau seniai reikalingas paukštis.

„Jis pasakodavo, kad ir paukščiai turi kažkokius aplinkos suvokimo ypatumus – sparnuočiai, esą, jausdavo, kai jų tykančio žmogaus budrumas sumažėja. Vos tik  pradeda operatorius snausti, jie prie savo lizdo atskrenda. Jam kartais labai sunkiai pavykdavo „pagauti“ tai, ko reikėjo. Bet buvo užsispyręs, ištvermingas. Tad savo tikslą pasiekdavo ir nufilmuodavo tiesiog unikalių siužetų. Tai buvo turbūt pirmas operatorius Lietuvoje, pradėjęs rimtai filmuoti gamtą“, - sako P. Dimša.

Dabar P. Abukevičiaus darbą toliau dirba jau ne vienas, ne du, o visas būrelis filmų apie gamtą kūrėjų. Tačiau vis tiek jų nėra daug, nors jau atsirado apie trisdešimt pakankamai gerų filmų gamtos tematika. Be to, ne tik daugėja filmų, bet ir didėja jų kūrėjų meistriškumas.

 

Ne vien aktorius ir režisierius

 

Apie savo kūrybinę veiklą P. Dimša neretai šneka su humoru. „Visai Lietuvai kalbėjau apie gamtą, mylėjau ne tik ją, bet ir save gamtoje“, - linksmai porina  knygos „Tokie kaip aš mums nereikalingi“ pratarmėje autorius. Arba štai kaip apibūdina savo kaip aktoriaus veiklą: „Iš viso nusifilmavau apie dvidešimtyje filmų. Geriausiai jaučiausi „Vilniaus legendose“, „Giminėse“, „Dapkuose ir Butkuose“. Bet negana to, kad vaidino įvairiuose kino filmuose, televizijos serialuose, ilgus metus dirbo televizijos režisieriumi. P. Dimša jau seniai rašo eilėraščius, yra išleidęs tris poezijos knygas. Lietuvos medžiotojų draugijos prašomas, sukūrė labai linksmų eilių, skirtų medžiotojams, pavadintų „Odė žvėrims“, „Didžiosios tvarkos įsakas“ ir kt. Turėdamas subtilų humoro jausmą, negali atsiginti prašančiųjų vadovauti įvairiems renginiams. Tuo labiau, kad nuo vaikystės groja armonika.

 

Padėjo įkurti „Žvėrinčių“

 

Dabar P. Dimša drauge su Vytu Jankevičiumi, kuris yra kūrybinės grupės „Gamtoje“ vadovas, darbuojasi drauge. Jis džiaugiasi kolegos laimėjimais, kurie yra iš tiesų įspūdingi ir sėkmingai varo priekin P. Abukevičiaus pradėtą filmų apie gamtą kūrimo darbą.

„Parsivežė Vytas kartą unikalių kadrų: žmogus pareina iš miško – paskui jį šernas sliūkina, žmogus atsisėda, šernas šalia atsigula. Pakaso, padeda galvą ant šerno ir tarsi snaudžia. Šernas irgi lyg knarkia, paskui pašoka, griebia už kepurės, pamauna. Taip elgėsi su savo šeimininku jauna šerniukė Jadzė. Tai pamatę, kritom iš juoko. Mane taip sudomino šis siužetas, kad ėmiau Vytą agituoti dar daugiau panašių kadrų parvežti. O, pasirodo, tą mažą šerniukę Tytuvėnuose žmonės rado įstrigusią malkų krūvoje. Yra ir Vyto nufilmuota visa „Žvėrinčiaus“ įsikūrimo istorija. Žinoma,   „Žvėrinčių“ drauge ir „šventinome“, pakabinome savotišką iškabą su šiuo pavadinimu. Vytas ten tuo metu ir savo amžiaus jubiliejų atšventė. Tai buvo prieš septynerius metus. Išliko nuotrauka, kurioje Vytas ant rankų laiko mažytę vilkiukę. Ji dabar jau seniai subrendusi vilkė. Bet Vytą ji prisimena - jei atsiveža kepeninės dešros, kai jos nori, prieina artyn. Bet „Žvėrinčiaus“ šeimininko Petro Dabrišiaus neprisileidžia. Todėl, kad jis ją nuskriaudė: jėga tempė iš aptvaro per kiemą, o paskui kasmet iš jos vaikus atima. O Vytui maža būdama net batų raiščius mėgino atrišti. Vytas ją nuo mažų dienų pripratino prie kepeninės dešros, tad kitokios nė nemėgsta. Tik nepasakysi, kad ji ir prie jo būtų prisirišusi. Vis dėlto – vilkė“, - dalijosi P. Dimša prisiminimais apie dabar jau visoje Lietuvoje išgarsėjusio „Žvėrinčiaus“ kūrimą.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"