Paieška Gamtos valstybės šiaudų stirtose

Gamtos valstybės šiaudų stirtose

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Seniau šiaudų stirtų laukuose netrūkdavo. Retas kuris iš mūsų pagalvodavo, kad tai ne šiaip susigulėjusios didžiulės šiaudų krūvos. Jose atsirasdavo savotiška ekologinė sistema, lyg ir maža atskira gamtos valstybėlė. Ten prieglaudą rasdavo įvairūs smukūs graužikėliai, pelės pelėnai, ten urvus išsirausdavo lapės ar mangutai, puikius migius pasidarydavo šernai, ir jiems net šalčiausiomis žiemos naktimis būdavo šilta, jauku.

Apie tai radijo laidai „Gamta – visų namai“ rašo Z. Kiškis iš Panevėžio. „Iš Ramygalos paskambino uošvienė ir pranešė, kad vienoje sodyboje galima pigiau nusipirkti žąsų. Važiuojame, keliukas vis prastyn, todėl teko išlipti ir dar bent trejetą kilometrų eiti pėsčiomis. Šaltukas nedidelis, gal dešimt laipsnių, sniego nedaug, taigi eiti per laukus nesunku. Matau – stūkso šiaudų stirtos likučiai. Nemenkas kupstas. Ir kažkodėl garuoja. Moterys sako – gal kas uždegė? Tačiau suprantu, kad tai ne dūmai. Smalsumo pagautas pasukau stirtos link. Kai priėjau maždaug per dvidešimtį metrų, staiga savo akimis netikiu – šiaudai pradėjo kilti į viršų... Nespėjau suvokti, kas dedasi, kai pasirodė didelis būrys šernų, persiskyrė į dvi dalis ir nurūko, keldami sniego debesis. Šernų būta nemažai, tikrai daugiau kaip dešimt, visų nė nespėjau suskaičiuoti“.

Dzūkų miškininkai man pasakojo apie vieną stirtą, ant kurios net dieną mėgdavo gulėti lūšis. Mat stirta buvo sukrauta tarpumiškio žemėje. Lūšis nuo stirtos galėjo apžvelgti plačią apylinkę ir gerai įsidėmėti, kur eina miegoti tas ar kitas kiškis, kokiu takučiu ganytis atkeliauja stirnos. O ir pavojų galėdavo pamatyti iš tolo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"