Paieška Autoritetai buvome mes...

Autoritetai buvome mes...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Juozu DAUTARTU, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoju, žmogumi, kuris neišduoda žaliųjų idealų.

 

Žmonės, kurie vien gyvena prisiminimais, yra vadinami seniais, kad ir kaip jaunatviškai išrodytų. Tačiau būna metas, kai gręžtis atgal yra tiesiog pravartu. Vien, tarkime, nenoro išsitiesti veidu į purvą, t.y. kartoti vakarykštes klaideles.

Sumanęs pakalbinti Jus, kaipo žaliųjų klubo „Žemyna“ pirmininką, tuoj ir pasiteirausiu: ar kada nors nebuvai šio klubo vadovu?

 

Buvau vienintelis ir nepakeičiamas... Pakeisti gal ir galėjo kas, tačiau niekas nenorėjo. Dabar „Žemyna“, žinoma, egzistuoja, turi ir patalpas, kuriose dirba Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkė Janina Gadliauskienė.

Tačiau reikėtų gręžiotis ne mano asmenybės link, o matyti tuos, kurie pasirinko „Žemynos“ vardą. Dar 1986-1987-ais tuometės Mokslų akademijos bibliotekoje diskutavome gamtosaugine tematika. Aptarėme ne kokias vien mokslines nišas, o tai, kas aktualu visuomenei. Tapo aišku, jog reikia klubo, į kurio sueigas galėtų rinktis ir žmonės iš visuomenės. Tad „Žemyna“ susikūrė prie Mokslų akademijos dar gerokai prieš atsirandant Sąjūdžiui. Aiškiai pamenu „Žemynos“ steigiamąjį susirinkimą, kuriame buvo ir akademikai, ir jaunimas (kaipo šefai buvo Mokslų akademija ir komjaunimas – kitaip veikla tuomet nebuvo įsivaizduotina; tiesa, mokslininkas tuomet buvau ir aš, ir fizikas Zigmas Vaišvila, ir kai kurie kiti vadinamieji žalieji-jaunieji – didesnių autoritetų mums nereikėjo, autoritetai buvome mes patys, kurie drįso skelbti informaciją apie taršą; tokia nomenklatūra-akademikai, kaip Juras Požėla, Vytautas Statulevičius, mums buvo tik reikalingi kaipo užuovėja veiklai). Elena Kubilienė tada pasiūlė, jog klubas galėtų vadintis „Žemynos“ vardu. Pernai minėjome šio klubo dvidešimtmetį.

Tuo metu dirbau Ekologijos institute, rūpėjo man Kuršių marios. Tad ir pirmajame „Žemynos“ posėdyje kalbėjome apie Kuršių marių ekosistemas (tema, regis, buvo „Kuršių marios – mirties zona“). Man pačiam ties buvusia Celiuliozės-kartono gamykla reikėjo tirti bentoso pavyzdžius, tačiau teko konstatuoti, jog tokio dalyko ten kaip ir nėra, yra tik aitrus sieros vandenilio kvapas...

Kalbėjome tada, jog Lietuvoje turi rastis žalieji. Pastarasis žodis mus tiesiog užburdavo, nes manydavome, jog pasaulis kardinaliai keisis, kad visi vadovausis pagarbos gamtinei aplinkai principais. Žodžiu, gyvenome gražiais idealais. Nors vienas partinis funkcionierius tuomet kalbėjo: „Grįžau iš CK, ten sakė, jog toks žodis, kaip žalieji, yra netoleruotinas“...

Pamenu, mane sovietmečiu pasikvietė pokalbiui saugumietis, panoręs išsiaiškinti, kas yra toji „Žemyna“. To saugumiečio aš klausiu: ar turite vaikų? Ir atsakau, jog dirbame ir jo vaikų labui, nes sveika aplinka visiems reikalinga. O kokių prievolių man tikrai nesiūlė. Žinau, jog kai kuriuos ir „Žemynos“, ir „Atgajos“ klubų narius „išbandė“ įvairiais metodais, siekiant skaldyti ir valdyti. Tačiau prisiminkime, jog ir tuometinėje Sovietų sąjungoje buvo paskelbta „perestrojka“.

 

Pamenu vieną žaliųjų posėdį Mokslų akademijos salėje, kai buvo aptariama tarša žemės ūkyje. Priekyje sėdėjo tuometinis Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius Antanas Budvytis (man jis visada atrodė žmogumi, nesiekiančiu sau ramybės būsenos, o sovietmečiu tai irgi buvo jau teigiamas dalykas) ir vis valėsi akinius, ir vasnojo rankomis: „Neisiu į tribūną, nes jie čia viską tik neigia...“

 

Drįsčiau teigti, jog žaliųjų veikla prasidėjo ir nuo „Žemynos“, nors žalieji, kai einama prie konkrečių darbų, veiklos, dažnai tarsi „ištirpsta“. Realioje tikrovėje, ko gero, idealizmui ne tiek jau daug erdvės.

... Prisimenu, nepažinojau dar Sauliaus Griciaus. Kalbėjomės telefonu, susitarėme Kaune susitikti. Sauliaus sisteminis mąstymas man tada patiko – kalbėjomės apie Lietuvos žaliųjų galimą atsiradimą.

„Žemynos“ veiklos pradžioje man būdavo keblu, kai vykdavo laviravimas tarp demokratijos ir savotiškosios anarchijos. („Žemyna“ buvo žinoma esanti Mokslų akademijoje, tad ypač rūpėjo diskusijų rimtumas, konceptualumas.) Atsistoja, būdavo, koks oratorius, kad pradės šnekėti kokias nesąmones – išklausykite, tokia yra mano nuomonė, tokia demokratijos išraiška. Tada prasideda klupinėjimas ant kiekvieno akmenėlio. Tada prasideda pilstymai iš tuščio į kiaurą... Populizmas atrodė patrauklus. Ir tuo pačiu pradedame nesuvokti, apie ką kalbame. (Kai kas, kaip dabar jau yra aišku, buvo „įsūdyti“ sovietinio saugumo, tad ėmėsi žinomai destruktyvios veiklos.)

Kita vertus, tie sambūriai tada kai kuriems žmonėms tarsi tapdavo psichologine pagalba sau, kai galima šnekėti iki begalybės ir tai padeda asmenybės psichologinei būklei. Tačiau ar tai nėra pernelyg brangu... Dabar jau tokioje sferoje būčiau šioks toks diktatorius, neleisčiau tokio laiko švaistymo pliuralizmo vardan. Demokratijos-anarchijos slengas taipogi užknisa juodai, kaip sakė garsus dainininkas.

 

Tada niekas nekalbėjo apie vartotojiškąją visuomenę (ji juk visada buvo), tada ir apie AE kalbėjo tik neigiamai...

 

Žaliųjų nuomonė dėl AE juk visame pasaulyje yra neigiama. Tiesa, gali susidaryti įspūdis, kad AE veikla, ekologiniu požiūriu, yra švari. Tačiau... Iš kokios perspektyvos vertinsime, kokią atominę elektrinę vertinsime?..

Žalieji dabar man labai patrauklūs teigimu: vartotojiškoji visuomenė nėra pajėgi išspręsti ilgalaikių problemų. Todėl atsiranda tokios net ir pasaulinio masto ekonominės (ir ne vien tik) krizės. Vartotojiškosios visuomenės atramos taškai banalūs: duona ir žaidimai. Žmonija paverčiama triušiukais.

 

Steigiantis „Žemynai“ dirbau tuometiniame „Švyturio“ žurnale. Pakviečiau „Žemynos“ ir „Atgajos“ žmones (Saulius Gricius, Saulius Lapienis, Artūras Abromavičius, Juozas Dautartas, Zigmas Vaišvila ir kt.), kurių klausiau: kas stovi už idealistų nugarų? Išgirdau atsakymą: pragmatikai, kurių reikia bijoti, nes jie nustums idealistus... Juozo Dautarto gyvenime taip neatsitiko?

 

Gal ir atsitiko. Būta ir to. Tačiau laiku sutvirtėjau, filosofiškai ėmiau vertinti gyvenimą, jo procesus. Lieku idealistas, žaliasis. Gal dėl to, kad man tai įskiepijo tėvelis rašytojas Vladas Dautartas, nepaprastai garbinęs gamtą, ją visada aprašydavęs. O ir mama visada gręždavosi gamtos pasaulio link.

Nors, pamenu, Ignas Stankovičius buvo vienintelis iš žaliųjų, kuris pasakė: „Esu medžiotojas, juo ir būsiu, niekas nieko man nepadarys...“ Saulius Gricius Igną Stankovičių labai gerbė, tiesa, Ignas pasirinko vėliau kariškio specialybę (tapo pulkininku). Nežinau, ko vėl buvo atėjęs į Artūro Paulausko vadovaujamą Aplinkos ministeriją?

Mano gyvenimo kelias visą laiką sukosi apie gamtosaugą. Gal todėl kokios reikšmingos karjeros nepadariau, tačiau gal tai man ir nerūpėjo... Gal būtų ir sveika save išbandyti skirtingose sferose?.. Kai pasakoma, jog esi paliktas likimo valiai. Beje, šitaip galiu pasakyti ir apie tave, ir „Žaliąjį pasaulį“, juk taip pat esate palikti likimui, nors ir rodote prieraišumą gamtosaugai - jau antras dešimtmetis šitaip baigiasi...

 

Na, čia galima kiek ir ironijos pažerti – jei jau kas ypatingai būtų „Žaliąjį pasaulį“ globojęs, tik parankiniu toks spaudos leidinys galėjo patapti... Gal geriau būti laisvam, tačiau nepritekliuose...

 

Tikiuosi, jog po mūsų šalies Prezidento rinkimų susiburs nevegetuojanti Žalioji partija, kuriai turėtų daug kas konkrečiau rūpėti. Juk Žalioji partija Lietuvoje turėtų tapti lydere, nes gamtą retas kuris nemėgsta...

Kita vertus, nei „Žaliajam pasauliui“, nei kokiai žaliųjų veikloje dirbančiai asmenybei, mano galva, jokių apdovanojimų skirti nereikia. Bent aš dabar to nenorėčiau. Gal ir dėl to, jog apdovanoti buvo kiti, kurie to tikrai nenusipelnė, su kuriais nenorėčiau turėti jokių reikalų. Kai esi neapdovanotas, esi ir švarus, nesi koks naujosios nomenklatūros narys... (Beje, ir Zigmas Vaišvila Sausio 13-osios medaliu nėra apdovanotas, nors tuose įvykiuose ir dalyvavo.)

 

Ar patirtis, atsiradusi dirbant, būnant „Žemynos“ klube, teikė kokios paspirties, ar tėra kaipo senas atverčiamas kalendoriaus puslapis?

 

Širdyje visą laiką esu žaliasis, nors kai kada ir nepritariu, tarkime, Lietuvos žaliųjų judėjimo kai kurioms akcijoms, veiksmams. Esu žaliasis, kuris siekia aiškesnių aplinkosauginių sprendimų. Pagal dabartines mano pareigas esu aplinkosaugininkas, gamtosaugininkas, - ne viskas man pavyksta padaryti taip, kaip norėčiau...

 

Iš Atgimimo laikotarpio prisimenu kai kuriuos žaliuosius, teigusius, jog reikia vadinamųjų žaliųjų kareivių, kurie galėtų daužyti ir stiklus automobiliams, protesto prieš aplinkos taršą vardan. Tokio protesto siekė ir žalioji turistė Sondra Jonceva, suagitavusi plastmasiniais maxima maišeliais „apgaubti“ tautinius paminklus, skulptūras Vilniuje. Gal tiesmukišku protestu daugiau galima pasiekti?

 

Radikalumas?.. Nesimpatizuoju jam. Ypač dabar, kai jau esame Europos Sąjungoje, kai teigiame sukūrę šiokią tokią teisinę valstybę. Pakanka man to, jog Atgimimo periodu prie žaliųjų šliejosi ir neaiškių žmogystų – ir narkomanų, ir alkoholikų, ir išdavikų...

Man daug svarbiau, kai išsakoma pagarba kitam žmogui – pagarbos principas. Juk yra ir tokia sąvoka, kaip ekohumanizmas. Jei jau negerbi kokio turto (šiuo atveju – automobilio), savą daiktą pirmiau sunaikink, o nedaryk skaudulio kitam.

Tačiau ne apie tai kalbame. Dabar, kai kalbame apie sunkmetį, įvardinkime perdėto vartojimo krizę. Tai atsirado iš paniekos humanizmui, kaipo ydos. Kodėl prekeiviai iš maximų (turiu omenyje ne vieną kokį kromelį, firmelę, o mąstymo tipą) džiaugiasi ne pelnu, o fantastiniu pelnu? Iš ko tai atsiranda? Iš paniekos humanizmui, iš nenoro mokėti žmogui už sąžiningą darbą. Kur einama? Į tų pačių maximu bankrotą – anksčiau ar vėliau tai nutiks. Kodėl žmogus, sąžiningai dirbdamas Lietuvoje, negali užsidirbti, yra išvaromas iš Tėvynės. Nėra kapitalizmo be socialinių aspektų. Jei kas nesupranta, turi būti pasmerktas revoliuciniams pokyčiams, kurie prasideda paprasčiausia akcija - langų išmalimu. O baigiasi? Žmonijos istorija paliudija...

 

Tad kiek metelių ir koks Mozė turi vedžioti prekeivius per kokias dykumas (kančioje galop išvystama tiesos šviesa), kad būtų pajausta: ko šioje Žemėje gyveni, Žmogau?

 

Bijau, jog 40 metelių neužteks... Simboliškai... Nes visus kelius galima nueiti ir kur kas greičiau. Fiziškai. Dvasioje – gal net dar ir greičiau. Ar pasiryšime?

Negalėjau prognozuoti, jog ateisime į tokią visuomenę. Studijuodamas Senąjį Testamentą vis labiau suvokiu, jog žaliųjų ir krikščionybės idealai yra kone tapatūs ar bent papildantys. Čia matau didelį dvasinį pamatą žaliųjų veiklos statiniams. 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"