Paieška Kodėl paparčiai kopia į kalvas?

Kodėl paparčiai kopia į kalvas?

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Sąrašas yra gerai, bet...

 

Botanikos instituto mokslininkai paskelbė agresyvių invazinių rūšių sąrašą, kuriame keturios rūšys turi būti beatodairiškai naikinamos: Sosnovskio barštis, uosialapis klevas, smulkiažiedė sprigė ir gausialapis lubinas. Kitas ateives rūšis būtina griežtai kontroliuoti. Pavyzdžiui, baltažiedis vikmedis gali būti puošnus, nektaringas medis, augantis savoje vietoje. Bet atsitinka, kad jis paleidžia šaknines atžalas ir be saiko išplinta, pakenkdamas aborigeninėms rūšims. Labai svarbu laiku pamatyti tendencijas. Šis botanikų darbas tas tendencijas ir bando užfiksuoti, bet šiek tiek pavėluotai. Gausialapis lubinas dabar kaip tik ir apsiramino, labai smarkiai jis plito prieš 20 metų. Pietų Lietuvoje šis lubinas dabar tikrai nebeatrodo baisus, jam plisti jau trukdo atviresnių plotų užžėlimas ir dirvožemių velėnėjimas. Vietomis dvimetė nakviša dabar atrodo agresyvesnė už gausialapį lubiną.

Tokių sąrašų sudarymas gal visada stumia autorius į konfliktinę situaciją. Juk kiekvienas gamtininkas čia gali tarti savo žodį. Bet ilgai diskutuoti negerai, nes ir ūkininkai, ir gamtosaugininkai, ir rekreacijos organizatoriai, ir miškininkai su tomis įtartinomis rūšimis susiduria kasdien ir turi žinoti, kaip elgtis. Dabar gal tiktai Sosnovskio barščiui paskelbėme tikrą karą, o prieš uosialapį klevą dar nedrįstame smarkiai užsimoti, nes žinome, kad iš vieno kelmo atžels devynios atžalos. Būtų geriausia tą svetimšalį medį rauti. Po truputį, bet garantuotai atkariaujant plotus geresniems augalams. O smulkiažiedė sprigė dar nenusipelno tokio pasmerkimo, juk ji yra vienmetė.

 

Penktasis kandidatas – plačialapis šakys

 

Šio paparčio pergalingas žygis į naujas buveines prasidėjo gal prieš pusę amžiaus, bet per pastaruosius dešimtmečius tendencija ypač išryškėjo – plačialapiai šakiai sužaliavo net kalvų viršūnėse, toli nuo miškų. Kol kas neaišku, kodėl jis taip plinta, nes yra ne invazinis, o mūsų augalas. Aišku tik, kad tas plitimas dažniausiai nesusijęs nei su kraštovaizdžio žaizdomis, ne su šiukšlinimu. Nepaprastas yra plačialapio šakio sugebėjimas užkariauti naujus plotus. Užkariauti ir išlaikyti juos. Tai yra tipiško violento strategija, liūto strategija: atėjo – ir vadovas!

Praėjusią vasarą nedideliame dviejų arų žemuogių pievelės plotelyje plačialapius šakius šienavau septynis kartus, šitaip bandydamas jo gebėjimą atželti. Pavasarį plačialapis šakys bijo šalnų, todėl atsibunda gana vėlai, pirmą sykį pilnai išsiskleidusias šio paparčio vėduokles nušienavau tiktai gegužės 22 dieną. Paskui šienavau birželio 25 d., liepos 9 d., liepos 20 d., rugpjūčio 12 d. ir rugsėjo 4 d. Stebėtinas gyvybingumas! Šienaudami jo tikrai nenugalėsime. Reikia iškasti šakniastiebius, kurie yra gilokai ir labai kieti.

Literatūroje vis dar teigiama, kad plačialapis šakys nenutolsta nuo miško. Deja, tai netiesa. Jau seniai visiškai atviras kalvas šis agresyvus papartis užkariavo Kapiniškių kraštovaizdžio draustinyje, jau žaliuoja ant Morkaus kalno Panemunės kaime, kur visai neseniai augo esparcetai, perluočiai ir dobilai. Dabar čia – vien plačialapių šakių džiunglės.

 

Kanadinė konyza – lyg nenurauti linai

 

Kanadinė konyza yra toks pat atėjūnas, kaip ir smulkiažiedė sprigė, kaip ir dvimetė nakviša. Baisiausiai kanadinės konyzos „monokultūra“ atrodo anksti pavasarį, peržiemojusi ir parudusi, tarsi nenurauti linai. Koks sėklų bankas kaupiasi tokiose apleistose dirvose... Sudygsta tos sėklos ne tik agrocenozėse, o ir pamiškėse, kvartalinėse miško linijose. Tai yra svetimas, smarkiai plintantis augalas. Panašią tendenciją rodo ir rusvoji šerytė – iš daržų ir pakelių atėjo į natūralias paupių pievas. O ar pastebėjote, kad ir vaistinė česnakūnė, iki šiol gražiai žydėjusi tiktai turtinguose lapuočių miškuose, atsibastė net į kerpšilius. Aišku, kad atkeliavo kartu su šiukšlėmis, su nitratais.

Kaimuose ir skurdžiose ganyklose sparčiai plinta vienmetis šėmenis, kurį anksčiau vadinome skaisteniu. Vietomis subaltuoja šio augalo graižai didžiulėmis salomis, ir tikrieji tokių dirvonų aborigenai turi trauktis.

Naikinti jau reikia ir dirvinę raugę, prieš tai, žinoma, išbraukus ją iš Lietuvos raudonosios knygos. Dzūkijoje dirvinės raugės žydi išvien, visuose žieminių javų laukuose. Jau truputį baisu pagalvojus, kokią duoną mes valgome – su raugių sėklomis ar be jų?.. Šitos raugių (kukalių) sėklos yra labai nuodingos.

Gal jau užtenka kandidatų, papildomai siūlomų į botanikų sudarytą naikintinų ir kontroliuojamų rūšių sąrašą? Jų yra daugiau. Kokia nors visai neseniai Lietuvoje atsiradusi rūšis ateityje gali būti labai pavojinga. Labai pamokanti mums turėtų būti Sosnovskio barščio istorija.

 

Sosnovskio barštis? Tokio augalo nėra

 

Lietuvos floros 5-ame tome, kur aprašytas sibirinis barštis, Sosnovskio barščio nėra. Daugiatomėje enciklopedijoje „Žizn rastenij“ šio augalo taip pat neaptiksime. Pasirodo, tą milžinišką agresyvų barštį nelabai seniai sukūrė selekcininkai. Jį rekomendavo auginti šiauriniuose Rusijos regionuose, net Komi autonominėje respublikoje. Tačiau greitai paaiškėjo, jog karvių pieną tas naujas žolynas apkartina. Buvo atsisakyta jo plantacijų. Bet prasidėjo Sosnovskio barščio brovimasis į pietinius rajonus. Greitai paaiškėjo, jog šiltesnio klimato krašte jis yra pavojingas žmogui. Dabar jau visi mato, jog padaryta klaida. Kas galėtų paneigti, kad ir naujosios modifikuotų augalų veislės ateityje nesukels mums panašių rūpesčių? Pagrindinė tezė čia turėtų būti tokia: negalima platinti rūšies ar formos, kurios neišbandė Gamta. Eksperimentinis, žmogaus globojamas laukas yra nepakankama garantija.

Pietų Lietuvoje atsiranda dar viena keistenybė – amerikinė fitolaka (Phytolaca americana). Praėjusią vasarą ją teko matyti Leipalingyje ir Vilkiautinyje. Iš tolo ji šiek tiek panaši į sachalininę reinutrę, kuri labai staiga išplito naujienų mėgėjų darželiuose, o dabar jau yra labai nepageidaujama. Toji fitolaka didžiausią grožį parodo lyg tai tada, kai sunokina juodas, labai blizgančias uogas. Bet pažiūrėkime, kas parašyta rusų botanikų knygose: Kaukaze amerikinė fitolaka jau yra agresyvus ruderalinis augalas, Moldavijoje ir Ukrainoje taip pat plinta ir sulaukėja... Šitokia žinia nieko gero nežada. Yra Lietuvoje dar viena ateivė žolė, taip pat aukšta ir gražiai žydinti – bizonžolė (Silphium plifoliatum). Ji atkeliavo ne iš subtropikų, o iš Šiaurės Amerikos, bet pasižymi liūtui būdingomis savybėmis – jei sąlygos palankios, plinta greitai ir niekam neužleidžia užkovotos teritorijos. (Toks apibūdinimas tinka ir bizonžolei, ir sachalininei reinutrei, ir Sosnovskio barščiui, ir dygliuotajai aralijai, kuri dažniausiai vadinama velnio pirštu...) Apie bizonžolę galiu atsiliepti tik blogai, nors pirmaisiais metais, kai gavau ją iš Sigito Obelevičiaus, džiaugiausi. Plinta bizonžolė smarkiai, užima šalavijams, cikorijoms, raudonėliams ir gencijonams tinkamą dirvonėlį. Plinta sėklomis, todėl negalima laukti, kol tos sėklos sunoks.

 

Ar atsiras naujas verslas?

 

Kova su uosialapių klevų, plačialapių šakių ir Sosnovskio barščių džiunglėmis gali pasirodyti beviltiška. Teko matyti rudenį pražydusį Sosnovskio barštį, vos dvidešimties centimetrų aukščio, mat vasarą buvo nušienautas tris kartus. Ko gero, atsiranda nauja šio augalo ekologinė forma. Todėl reikia galvoti apie naują strategiją. Juk kai kuriuos agresyvius augalus galima... valgyti. Plačialapio šakio šakniastiebiuose yra net 45 proc. krakmolo. Sibiriečiai, japonai ir kinai kepa ir valgo jaunus plačialapių šakių ūglius, sūdo juos žiemai. o tuos krakmolingus šakniastiebius sumala ir kepa papločius. Šakniastiebių raizgalynė yra kaip tinklas – iš vieno kvadratinio metro galima prikasti net iki 13 kilogramų žaliavos. O plačialapio šakio lapai yra geri biologiniai konservantai, jie gali padėti konservuoti ir išsaugoti daržoves bei vaisius. Tad reikia nedelsiant pradėti kasti tuos šakniastiebius ir sukurti naują verslą. Gal pradžioje ir nelabai gražiai atrodys išrausiota papartynų žemė, tačiau kiek dar galima pasyviai stebėti, kaip šis agresyvus papartis užkariauja vis naujus plotus. Ten, kur noko žemuogės, kur žydėjo gencijonai ir cikorijos, dabar - tik žali paparčiai. Daugiau – nieko.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"