Paieška Šerniukai

Šerniukai

Liucija JAGIELIENĖ

 

Nors dauguma šernų vestuves kelia gruodžio mėnesį, vis dėlto kai kurios šernės pasilaksto anksčiau, tai ir vaikų susilaukia kartais net vasario pabaigoje, kai dar būna gilu sniego ir šalta. Ne ką geriau ir kovo pradžia. Todėl ankstyvųjų vadų šerniukai beveik visi žūsta. Apie tokią nelaimingą šeimą rašo Mažeikių rajono Kapėnų pagrindinės mokyklos mokytoja Liucija Jagieliemė laiške radijo laidos „Gamta – visų namai“ konkursui „Mačiau, girdėjau“.

 

Tai būta šiek tiek anksčiau. Viekšnių būrelio medžiotojai miške išgirdo liūdnus kvykavimus. Priėjo arčiau ir mato – guolyje du maži šerniukai. O šalta, o nyku, o guolis tik iš žolių ir sausų šakučių, maži šerniukai, kaip ir paršiukai, beveik pusplikiai. Mato – pražus.

Mano vyrui pagailo šerniukų ir parsinešė juos namo. Jais labai džiaugėsi mažoji dukrelė Gabrielė. Būdavo naktų, kai šaltis spausdavo iki dvidešimties laipsnių, todėl šerniukus apgyvendinome virtuvėje po stalu, dėžėje. Žindo pieną iš buteliuko. Šerniukai buvo labai jaukūs, maloniai glaustėsi, pavalgę suglausdavo nosytes ir sumigdavo ant dukros kelių.

Augo greitai, netrukus patys išlipdavo iš dėžės. Išgirdę rakinamas duris, kvykdami puldavo po mūsų kojomis, prašydami maisto. Kai aš ruošdavausi pamokoms, jie atsiguldavo ant mano ar dukros kojų ir snausdavo, jas maloniai šildydami.

Bet netrukus šerniukai pradėjo skleisti vis prastesnį kvapą, kuris virtuvėje nelabai tiko. Nutarėme išnešti juos į tvartelį. Kad jiems nebūtų šalta, dukra pripildavo į plastikinius butelius karšto vandens ir pakišdavo juos po šiaudais. Mažoji nepatingėdavo atsikelti net naktį ir pakeisti atvėsusius butelius. Taip šerniukai augo vis didyn.

Atėjo kovo vienuoliktoji, dukros gimimo diena. Tą rytą, kaip visada, ji nubėgo į tvartelį pamaitinti savo globotinių, bet staiga grįžo kūkčiodama. Iš nerišlios kalbos supratome, kad šerniukams nutiko bėda. Tvartelyje pamatėme, kad abu šerniukai guli ant šono, vienas jau buvo sustingęs, kitas dar šiltas, bet gyvybės neberodė.

...Liūdna buvo dukrai ši gimtadienio šventė. Niekas jos nedžiugino, nei dovanos, nei draugai. Ji pati save kaltino, kad tą vienintelę naktį pramiegojo ir neatsikėlė pakeisti atvėsusio vandens. Galvojo, kad mažieji sušalo.

Na, dabar sunku ką nuspręsti, nors turėdami gerą šiaudų guolį tvartelyje šerniukai lyg ir privalėjo iškęsti nakties vėsą. Gal ką užvalgė, kas dabar bepasakys...

O ta istorija turėjo tęsinį. Po pusės metų vyko medžiotojų šventė. Joje buvome ir mudvi su dukra. Matome – tarp eksponatų stovi dviejų šerniukų iškamšos. Atpažinome savuosius šerniukus. Pasirodo, vyras juos atidavė pažįstamam medžiotojui, o šis padarė iškamšas. Medžiotojas, žinodamas apie tą liūdną įvykį ir matydamas graudų dukros veidelį, pasiūlė pasiimti tas šerniukų iškamšas prisiminimui. Dukra atsisakė tardama: tegul nors viena pasaka baigiasi liūdnai... Prisimindama tą įvykį vis galvoju, kad laukinės gamtos gyventojai turi gyventi savo namuose.

REDAKCIJOS PASTABA. Tai teisybė – turi gyventi savo namuose. Išskyrus ypatingus atvejus. Taip ir mūsų įstatymai kalba. Be to, žinome ne vieną atvejį, kai mažas mielas šerniukas tarp žmonių užauga, pavirsta dideliu šernu ir kiek baisių bėdų bei rūpesčių paskiau atsiranda. Tačiau šiame pasakojime yra dar viena detalė, apie kurią knieti pakalbėti. Daug kam atrodo, jog iškamšos tinka muziejams. Kai jos stovi namie, net pačios gražiausios, pavyzdžiui, fazanų, vis tiek tai yra mirties simbolis. Taigi netinka nei kiškis, nei kiaunė, nei stirnino galva su ragučiais. Juk neprisiglausi prie širdies, nepaglostysi, o iš tų stiklinių akių žvelgia ne linksma gyvybė, bet mirtis. Na, kokiame nors medžiotojo kampelyje gal ir derėtų, nors nemaža medžiotojų kaip tik dėl tos mirties simbolikos ir nekolekcionuoja nei ragų, nei ilčių, nei kitų trofėjų.

Tačiau tai – skonio dalykas, todėl savo nuomonės primygtinai neperšame.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"