Paieška Kalčiausias – ožys

Kalčiausias – ožys

Zenonas KIŠKIS

Panevėžys

 

Ar visada kaltas ožys? Kalbėsiu apie ožį, nors sykiais mes kaltą nekaltą gyvūną vis tiek apkaltiname, nors ir patys per žioplumą būname kalti. Pas mus, prie Panevėžio, buvo karo aerodromas, jame - didelės dirbtuvės, aptvertos aukšta tvora. Už jos – Nevėžis su paplūdimiais ir pievaitėmis.

Kitapus Nevėžio gyveno moteriškė, laikiusi kelias ožkas ir ožį. Valtele juos keldavo į šią pusę, prie tvoros pasiganyti. Ir žolės daug, ir niekur nepabėgs.

O darbininkams Nevėžis irgi rūpėdavo. Jie praardė medinę tvorą ir per pietų pertrauką ateidavo pavalgyti, nusimaudyti.

Ir štai vieną šiltą dienelę ant pievutės sudėliojo sumuštinius, patys greit sušoko į vandenėlį, o kai grįžo prie pietų – šie jau buvo baigti. Tik šalia stovėjo ožys ir skaniai laižėsi.

Vyrai užpyko, nors patys buvo kalti – paliko valgį prie palaido ožio. Kitą dieną atsinešė dažų, labai atsparių dažų, tų pačių, kuriais ant lėktuvų būdavo dažomos raudonos žvaigždės. Prisiviliojo ožį, nudažė jo barzdą, antakius, pakaklę, tarpukojį su viskuo, kas ten tabaluoja, ir paleido.

Ožys lyg niekur nieko vaikštinėja, poilsiautojai spokso ir stebisi, iš toliau atrodo, kad ožys visas kruvinas. Taip pagalvojo ir šeimininkė, vakare atplaukusi pasiimti savo mylimų gyvūnėlių. Vos širdis nesprogo tą baisų vaizdą išvydus... Kai suprato, kas padaryta, bandė plauti, bet kur tau... Uždarė į tvartą ir nebeišleido, kad žmonės pirštais nebadytų.

Vargšas ožys taip ir nesuprato, kodėl visą vasarėlę tvartuko tamsoje uždarytas. Laisvę atgavo negreit, kol plaukai pasikeitė, nuo odos dažai nusitrynė...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"