Paieška Pavasario gyvatės

Pavasario gyvatės

Almantas KIZIS

Kaunas

 

Vos atšyla, visi pašaliai atgyja. Iš žiemos guolių išlenda ir gyvatės. Kartais saulutės pagaudyti jos išdrįsta net tada, kai aplink dar būna sniego.

Dabar esu pensininkas, o prieš tai miškų žinyboje dirbau net trisdešimt ketverius metus – buvau ir girininku, ir miškų taksatoriumi. Žodžiu, girios išbraidytos skersai išilgai. Ir su gyvatėmis susidurta ne sykį.

Kartą kovo trečiojoje dekadoje, kai laukuose sniegas jau buvo nutirpęs, bet miške jo dar buvo iki kelių, kartu su eiguliu rogėmis važiavome patikrinti miško, kuris yra tarp Kertuojų ir Išnarų ežerų (Molėtų rajone). Stabtelėjome ir po arklio pilvu ant sniego pamatėme dvi gyvates. Jos glaudėsi prie pušies kamieno, kurio pusėn krito saulės spinduliai. Abi labai nevikrios. Taip jas ir palikome. Seniau žmonės tokias nevikrias pavasario gyvates rinkdavo kiaulėms, nes buvo tikima, kad gyvulius pagydo nuo ligų.

Dirbau ir Rietavo miškų ūkio Labardžių girininkijoje. Miškai čia platūs, šlapi. Sykį išėjau į miško aikštelę, o iš jos pakilo ir nuskrido vanagas. Pasirodo, jis ant kelmo pietavo. Šalia to kelmo radau išsinėrusią gyvatę, bet jau be galvos. Ją nukirto vanagas. Vanagai taikosi pagriebti išsinėrusią gyvatę, nes tada ji būna ne tokia vikri. Paukštis pakilo iš tolėliau, geriau neįsižiūrėjau, bet pagalvojau, kad tai galėjo būti gyvatėdis – retas ir nykstantis mūsų miškų paukštis. Retas ir nykstantis, kaip, beje, ir pačios gyvatės.

REDAKCIJOS PASTABA. Žinoma, galėjo būti gyvatėdis, bet mūsų krašte tie paukščiai labai retai kur pasitaiko. O galėjo būti ir vištvanagis, nes gyvatės turi daug priešų – ir tarp paukščių, ir tarp žvėrių. Ypač tada, kai išlenda iš žiemos migių, kai išsineria ir būna apsilpusios, nevikrios. Jų bėda dar ir ta, kad nuodai silpni, ir apie tai visi miške žino, ne tik žmonės.

Kai įkerta kobra, didelio skausmo nebūna, bet užtat pasekmės – neduokdie... Laisvėje gyvenančios kobros stengiasi pabėgti ar kitais būdais išvengti pavojingo susidūrimo su žmogumi. Negalėdamos pasislėpti, aukštai iškelia galvą, šnypščia ir kandimą pamėgdžiojančiais galvos kirčiais bando nuvyti priešą.

Tuo sykiu įkandus giurzai labai skauda. Šios gyvatės, kitaip nei kobros, gerokai dažniau įkanda žmones ar naminius gyvulius. Būdamos pilkos ar rusvos, jos labai pasitiki savo slepiama spalva, nebėga nuo pavojaus. Išgąsdintos ar pavojaus akimirką be jokio įspėjimo staiga kerta. Stambi giurza gali aukštai pakelti galvą ir žmogui įkirsti net aukščiau kelių.

Mūsų marguolių nuodai veikia panašiai kaip giurzų, tik mūsiškės gražuolės tų nuodų turi labai mažai, todėl ir įkandimas ne toks jau baisus, nebent žmogus sirgtų kokia nors liga ar būtų labai alergiškas. Tuo sykiu nuo kobros ar giurzos įkandimo negydomas žmogus greitai miršta.

Štai nuodų kiekio palyginimas. Iš stambios suaugusios kobros galima  gauti iki septynių šimtų miligramų nuodų, iš giurzos – tris šimtus penkiasdešimt miligramų, o iš mūsų marguolės – tik tris keturis miligramus. Taigi šimtus kartų mažiau, vadinasi, ir įkandus į mūsų organizmą patenka labai nedidelis nuodų kiekis, palyginus su kobros ar giurzos.      

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"