Paieška Rimantą Budrį prisimenant

Gamtos žmogus

Rimantą Budrį prisimenant

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Sausio vienuoliktąją žinomas gamtininkas rašytojas Rimantas Budrys būtų šventęs aštuoniasdešimties metų sukaktį. Deja, nesulaukė.

Tą jubiliejų paminėjo gamtininkų visuomenė, plunksnos broliai. Ir kaip neminėsi – su Rimanto Budrio vardu siejasi didžiulis mūsų gamtosaugos klodas dar nuo profesoriaus Tado Ivanausko, Gamtos apsaugos komiteto pirmininko Viktoro Bergo laikų.

O man – dar ir bendras darbas žurnale „Mūsų gamta“, kuriam jis vadovavo daugiau nei trisdešimt metų.

Pagalvojau – ką prisiminti iš kūrybos? Daug knygų, tūkstančiai straipsnių, reportažų periodikoje. Imk ką tik nori – viskas tiks. Bet pagalvojau – rašytojas labai mėgo keliones ir iš jų parsiveždavo mums nematytų, negirdėtų dalykų apie kitų kraštų gamtą, tenykščių žmonių santykį su ja. Ir štai visai atsitiktinai atversti puslapiai iš knygos „Maumedžių auksas ir vario sala“, kuri buvo išleista prieš trisdešimtį metų. Tai įspūdžiai iš Jakutijos, kur bendravo su žurnalistu, vėliau mokytoju Piotru Atlasovu. Nežinau, kaip kitiems, bet man tie dalykai buvo įdomūs. Taigi cituoju.

„Vaikinukas, oliodamas pratisą dainą, joja iš kiemo keleliu kažkur.

- Karvių piemenėlis joja karvių rinkti ir parginti, - aiškina Piotras. – Dabar jam nesunku. Karvės grybauja ir toli nenueina, nes grybų pridygo daug, nereikia jų ieškoti. Kitas dalykas vasarą, kai uodų debesys. Būna, kad karvės nuo jų net žūva. Ir lekia tada, vargšės, kuo toliausiai, matyt, norėdamos išsigelbėti. Bet kur tu pabėgsi, jeigu uodų debesynams galo nėra...

Net nusipurtau. Ne kartą savo kailiu patyriau, ką tai reiškia, kai nuo uodų, atrodo, zyzia visas oras, kai negali praverta burna atsikvėpti, neįtraukdamas bent keleto uodų... Saugok, lemtie, nuo uodų debesynų, kuriem galo nėra, o po kojomis – vien klampi šiaurės pelkė, kuri irgi be pabaigos...

Stovime su Piotru, svarstome, ką šįvakar veikti, kurion pusėn traukti.

- Eitume pas įdomius žmones, - sako Piotras, - bet nė vieno namie neaptiksime. Mat jeigu įdomus žmogus – tai ir medžiotojas. O dabar jau balaganų taisymo mėnuo, ruduo. Visi už šautuvo ir eina ančiauti.

- Koks, sakei, mėnuo?

- Rugsėjis. O senoviškai – balaganų taisymo arba statymo mėnuo. (Balaganas – tai jakutų būstas. - Z.B.). Penktas mėnuo nuo metų pradžios.

- Įdomu... O kada Naujieji metai?

Jakutas iš seno Naujuosius metus sutikdavo peržiemojęs. Jeigu jis pats per žiemos speigus iki pavasario prasistūmė, jeigu jo gyvulėliai liko gyvi, jis ir pradeda vėl iš pradžių saulės kelią, vienus ūkinius metus užbaigęs, į kitus įžengdamas.

Taigi ateina vaisos mėnuo, kaip dabar sakoma – gegužė. Vaisos mėnuo – tai dauginimosi metas. Karvės, kumelės, žuvys, paukščiai – kas gyvas irgi atsiveda po gyvą padarėlį.

Po to seka eglių mėnuo arba birželis. Tada išsprogsta eglės, ateina vasara.

Šienapjūtės mėnuo, kitaip tariant, liepa. Šienas jakutui visados buvo vienas iš svarbiausių dalykų.

Šakių mėnuo – tai rugpjūtis. Šieną reikėdavo sukrauti į kupetas.

Balaganų taisymo mėnuo – rugsėjis. Laisvesnis laikas po šienapjūtės, dar šilta – pats laikas taisyti savo balaganą, o jeigu neturi – tai naują statyti. Šeštasis mėnuo – spalis, septintasis – gruodis, devintasis – sausis, dešimtasis – vasaris. Pastebėjai? Mėnesiai, kurie turi tik skaičius – visi žiemos mėnesiai. Šeštąjį, arba spalio, mėnesį jakutas išeina taigon medžioti. Ilga, sunki žiemos medžioklė. Jakutas ir lenkia pirštus: septintasis mėnuo jau praėjo... galgi aštuntasis bus dosnesnis. Arba sėdi žmogus savo būste, iki stogo užpustytas, ir seikėja maistą, malkas, pašarus, skaičiuoja mėnesius, kada žiema baigsis.

Pagaliau pavasaris – kumeliukų gaudymo mėnuo. Tai kovas. Tą mėnesį gaudydavo dveigius kumeliukus, kad juos atskirtų nuo kumelių. Mat jakutas beveik kasmet neužtekdavo šieno. Ir būdavo svarbu tuo geresnio šieno likučiu pašerti kumeles, kad jos atkustų prieš kumeliuodamosi.

Na, ir ledonešio mėnuo – balandis. Nors balandyje čia, Jakutijoje, niekados ledonešio nebūna. Tą mėnesio pavadinimą jakutai atsinešė čionai, atkeliaudami iš Vidurinės Azijos, kur kaip tik balandyje upėmis išeina ledai.

- Sakyk, Piotrai, koksai gamtos vaizdas ryškiausias jakutų liaudies dainose, sakmėse? Ar ne amžini sniegynai ir pūgos?

- Ne. Mūsų tautosakoje daugiausia kalbama apie amžinai žalią gamtą. Suprantama, juk kiekvienos liaudies poezija – tai tautos svajonė...“

... Paskaičiau tą ištrauką ir pagalvojau – juk kažkada ir mūsų protėviai Naujuosius švęsdavo pavasarį. Dabartiniai mėnesių pavadinimai – labai jauni. Tie, kuriuos užrašė tautosakininkai – irgi ne pati giliausia senovė. Neabejoju, jog patiems niūriausiems žiemos mėnesiams, kai specialių darbų, ypatingų gamtos reiškinių nebūdavo, matyt, vardų irgi nereikėjo. Kaip jakutams. Tik jie tą tradiciją atsinešę dar iki mūsų dienų, o mums Vakarų civilizacija ją labai staiga, labai negailestingai ištrynė. Kaip ir beveik visą senąjį kultūrinį paveldą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"