Paieška Miškų genofondo išsaugojimas – visų rūpestis

Miškų genofondo išsaugojimas – visų rūpestis

Doc.dr. Julius DANUSEVIČIUS

 

Genofondas – tai gyvų būtybių visuma, kurią suformavo gamta ir žmogus per visą gyvavimo laikotarpį, įskaitant ir pačius žmones, kurie pastaruoju metu deformuojasi dėl daugelio veiksnių ir ypač dėl migracijos, įskaitant trėmimus ir laisvas išvykas, geresnio pragyvenimo beieškant. Kiekvienos šalies siekis – turtinti ir saugoti nacionalinį genofondą ir ypač vertingiausią jo dalį, kuri priskiriama genetiniams ištekliams. Tokiu būdu atrenkama ir saugoma, kas geriausio bei skatinama jo reprodukcija. Genofondą sudaro dvi stambios formacijos – gyvūnija ir augmenija. Toliau kalbėsime apie pastarosios genofondo išsaugojimą.

Pagal Strasburo (1990 m.) ir Helsinkio (1993 m.) nutarimus dėl miško stabilaus išlaikymo akcentuojama, kad biologinę, tame tarpe ir genetinę įvairovę privaloma išsaugoti.

Išsivysčiusios šalys augalų genofondą saugo programiniu ar įstatyminiu pagrindu. Mūsų šalyje šiuo klausimu priimta pakankamai teisinių aktų bei įstatymų, nuostatų, programų. Vien natūralių augalų bendrijų apsaugos srityje veikia keli, tame tarpe Saugomų teritorijų (2001 m.), Laukinės augalijos (1999 m.), Miškų (1995 m.) bei kiti ir pagaliau Augalų nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimo (2001 m.) įstatymai bei eilė poįstatyminių aktų. Pagal pastarąjį įstatymą Augalų nacionaliniai genetiniai ištekliai saugomi natūraliose atsiradimo vietose bei perkėlus į kitą aplinką. Įstatyme apibrėžta (8 str., 2 p.), kad saugoti genetinius išteklius gamtinėse populiacijose išskiriami genetiniai draustiniai, kuriuose žmogaus veikla ribojama ir taikoma tik tuo atveju, kai būtina atlikti priemones atrinktos augalų rūšies genetiniams ištekliams išsaugoti.

Kad išliktų dalis genofondo, mokslininkai kartu su miškininkais bando kaip gali padėti išsaugoti vertingas populiacijas. Taip Punios pušies  populiacijos 50 medžių buvo padauginti vegetatyviškai ir Alytaus urėdijoje pasodinta sėklinė plantacija. Panašiai planuojama pasielgti ir Žeimelio uosio rezervate. Sintetinės populiacijos aplinka bus ne autentiška.

Miškininkų ir gamtosaugininkų bendros pastangos išsaugoti genetinius išteklius rezervatuose sutampa, kol medynai pasiekia gamtinę brandą, nes vėliau dėl amžiaus jie ima nykti. Tuomet ir būtina žmogui įsikišti, padedant medynams natūraliai atsiželdinti. O pagal rezervatų nuostatus to daryti negalima. Iškyla konfliktinė situacija kai kuriuose draustiniuose ir ypač rezervatuose, kai jų teritorijoje yra išskirti genetiniai draustiniai bei sėkliniai medynai. Pavyzdžiui, rezervatuose žmogaus veikla neleidžiama, o tuo tarpu, kad išsaugoti genetinius išteklius, kaip populiacijos vertingiausią dalį, būtina atlikti eilę neatidėliotinų priemonių: šalinti saugomos rūšies stelbimą, sudaryti sąlygas saugomai rūšiai atželti, lokalizuoti ligų ar kenkėjų židinius, šalinti apkrėstus nusilpusius medžius, stabdyti nepageidaujamų rūšių plitimą ir pan. Kyla klausimas, kieno čia turi būti viršenybė? Nors rezervatų nuostatai leidžia atlikti eilę priemonių (atkurti pažeistus kompleksus, statyti įrenginius, taikyti priešgaisrines ir sanitarines bei kitas priemones, atitinkančias rezervato paskirtį), tačiau išlaikyti genetinius išteklius bei jų tęstinumą to nepakanka. Pavyzdžiui, šalinti stelbimą, atlikti žėlimą skatinančias priemones, stabdyti rūšių kaitą (ir pan.) taisyti neleidžiama.

Kalbant apie miškus, rezervatų forma genetiniams ištekliams išsaugoti netinka. Štai vienas iš pavyzdžių: Alytaus rajono Punios šilas (per 2700 ha) nuo 1938 metų buvo saugomas, taikant įvairias saugojimo formas. 1960 m. išskirta rezervatinė zona, kurioje augo našiausias Lietuvos pušynas (apie 600 m3/ha) su aukščiausiomis pušimis, siekiančiomis 40-42 m aukštį. Jame atrinktos 26 pliusinės pušys. Netaikant ūkinių priemonių, brandus pušynas paseno, pušys ėmė džiūti, o po jomis suvešėjo lazdynai ir kitokie krūmai, po kuriais pušys negali atželti. Tokiu būdu buvo sunaikinti vertingiausi pušies genetiniai ištekliai. Jei būtų leidžiama šalinti traką ir purenti paklotę, pušynas atželtų ir augtų jo 2-ji karta, genetiniu požiūriu panaši į motininį medyną. Bandymais nustatyta, jog Punios šilo pušies populiacijos palikuonys augimu ir kokybe smarkiai lenkia kitų populiacijų palikuonis.

Antras pavyzdys – tai Dubravos girios rezervatinė apyrubė. Čia prieš 50 metų augo aukšto našumo pušynas, brandinantis 700 m3/ha medienos. Dėl gamtinės brandos ir aplinkos veiksnių smarkiai sunyko – liko 250-300 m3/ha. Nudžiūvusiuose pušies atsivėrusiuose lizduose vyksta rūšių kaita, želdosi eglės, kurios neužleidžia pušims atželti. Čia taip pat bus prarasta vertingo pušies genofondo dalis. Sulaikius eglaičių plitimą, būtų galima natūraliai atželdinti pušyną. Tokių pavyzdžių yra daug.

Norint išsaugoti miško genetinius išteklius natūraliose buveinėse, miškininkai negali atsisakyti genetinių draustinių metodo, nes tik taip galima išsaugoti esamas rūšies gamtines populiacijas šiuo metu ir jų tęstinumą sekančiose generacijose. Panašiai elgiamasi ir kituose kraštuose. Jau per 10 metų veikianti Europos miško genetinių išteklių programa EUFORGEN pripažįsta genetinių išteklių išsaugojimą genetiniuose draustiniuose, kaip vieną svarbiausių išsaugojimo būdų. Yra priimti genetinių draustinių nuostatai (genetiniams draustiniams - bendrai, o miško genetiniams draustiniams – atskirai). Juose reglamentuotas draustinių išskyrimas, priežiūra ir tęstinumas. Beje, Lietuvos saugomų teritorijų įstatyme taip pat yra įteisinti genetiniai draustiniai (6 str. 2 par. 3 skirsnio 8 p.) populiacijoms išsaugoti.

Kita miško genetinių išteklių išsaugojimo natūraliose augavietėse forma yra sėkliniai medynai, kurie skiriasi nuo genetinių draustinių tuo, kad jie yra mažesnio ploto ir įjungiami į pagrindinį kirtimų fondą brandžiame amžiuje, o kertami sėkliniais metais ir atkuriami tomis pačiomis sėklomis, kurios pagerinamos, šalinant prastus (minusinius) medžius.

Dirbtinai panašiose augavietėse gali būti sukuriami genetiniai ar sėkliniai sklypai.

Miško genetiniams ištekliams išsaugoti miškininkai-selekcininkai, nežiūrint kokio statuso bebūtų saugoma teritorija, kurios dažnai apima didelius plotus ir kelias ekosistemas, per 30 veiklos metų atrinko vertingiausias populiacijų dalis ir įsteigė miško genetinius draustinius.

Šiuo metu šalies miškuose atrinkti ir atestuoti 156 pagrindinių medžių rūšių genetiniai draustiniai, kurie sudaro 3,9 tūkst. ha  miškų ploto. Vidutiniškai vieno draustinio plotas 25 ha. Be to, atrinkti ir testuoti 202 sėkliniai medynai bendro 1,6 tūkst. ha ploto. (Vidutinis plotas 8 ha.) Miškuose atrinkta per 2,7 tūkst. vadinamųjų pliusinių (rinktinių) medžių. Taip pat perkėlus į naują aplinką saugoma 4 tūkst. klonų sėklinėse plantacijose bei lauko klonų archyvuose, bei 250 ha ploto kolekciniuose želdiniuose. Per 400 miško populiacijų sėklų pavyzdžių saugoma Dotnuvoje (Augalų genų banke) ir 630 pavyzdžių – Miško genetinių išteklių sėklų ir sodmenų tarnybos saugykloje. Tai didžiulis nacionalinis turtas.

Aukščiau paminėtuose visuose Lietuvos įstatymuose pažymėta, jog genetinius išteklius būtina saugoti, tačiau ne visuose įstatymuose nurodyta, kokia saugojimo forma. Augalų nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimo įstatyme saugojimo būdai bei metodai pakankamai apibrėžti. Kadangi genetiniai ištekliai sąlygoja ne tik dabarties, bet ir ateities genetinės įvairovės būklę, šio įstatymo viršenybė prieš kitus neabejotina tuo labiau, kad jis neprieštarauja kitų gamtosauginių įstatymų nuostatoms.

Tokiais atvejais, kai saugomose teritorijose išskirti genetiniai draustiniai, būtina suderinti siekiamus tikslus. Sakysim, botaniniuose, zoologiniuose, kraštovaizdžio ir kituose draustiniuose, kuriuose yra išskirti ir genetiniai draustiniai, kurių plotai paprastai būna maži, būtina palikti kaip yra, tik genetiniuose draustiniuose pagal suderintą projektą reikia taikyti priemones genetiniams ištekliams išsaugoti ir atkurti, išlaikant fitocenozei būdingus elementus. Valstybiniuose rezervatuose ar kraštovaizdžio ir kituose draustiniuose būtina išskirti genetinius draustinius - kaip salas. Saugomų teritorijų įstatymo pagrindas yra teritorija su jai būdingais saugomais elementais. Kyla klausimas, o kodėl negali saugomas elementas turėti savo apsaugos ypatumų? Juk valstybėse yra autonominės sritys su savo specifika. Tikriausiai mes dar perdaug įpratę prie šablono. O sprendimų įvairovėje glūdi sėkmė. Šiuo atveju genetinių draustinių idėja nėra prieštaringa kitoms gamtosauginėms idėjoms, o jas harmoningai papildo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"