Paieška Žmogus ir voverytė

Žmogus ir voverytė

Agnė STONKUTĖ

Tauragės r. Žygaičių gimnazija, 8 klasė

 

Jauni medeliai jau mezga pumpurus. Tuoj jie prasiskleis ir sužaliuos. Gėlės taip pat brandina žiedus, kuriuos atėjus laikui atvers, ir nuostabūs drugeliai gers iš jų saldų nektarą. Miško paklote bėgioja įvairūs vabzdžiai ir gyvūnai. Visas miškas tarytum atgimsta naujam gyvenimui.

Kažkur krūmuose, tarp jaunų liepaičių, po lapų krūva kyšo maža nosytė. Po kiek laiko pasirodo ir jos savininkas – mažas voveriukas. Jis visą naktį praleido lapų krūvoje, nes iškrito iš medžio ir susižeidė koją. Jo motina rūpestingai paslėpė savo mažylį ir saugojo nuo plėšrūnų, kurie galėjo jį suėsti. Staiga pro tą lapų krūvą prašuoliavo keletas stirnų, o iš paskos bėgo du maži stirniukai. Netrukus jie pradingo tarp aukštų eglių kamienų, kur jų kailis puikiai įsiliejo į foną.

Vienoje eglėje tupėjo paukštelis ir prausėsi ryto rasoje. Vėliau linksmai čiulbėdamas jis pakilo virš medžių viršūnių.

Pagaliau iš savo olos išlindo lapė. Porą kartų pauosčiusi ir gerai apžiūrėjusi aplinką ji įlindo atgal į olą. Netrukus grįžo su trim mažais lapiukais. Smalsuoliai nedrąsiai padėjo tyrinėti aplinkinį pasaulį. Jų akims viskas atrodė nauja, nepažįstama. Jie smalsiai uostinėjo ir klausėsi miško garsų. Bet motina staiga pajuto pavojų ir suvarė visus į vidų.

Į mišką atėjo žmogus. Kai kurie paukščiai pradėjo garsiai čirkšti, taip įspėdami visą pamiškę apie artėjantį padarą, bet žmogus atėjo ne vienas, šalia jo įsikibęs į ranką stovėjo dar mažesnis žmogelis, jie patraukė gilyn į mišką.

Po pusvalandžio jie rado tai, ko ieškojo. Mažas voveriukas vis dar tupėjo lapuose. Žmogus atsargiai apžiūrėjo jo sužeistą koją ir išvalė žaizdą. Tada padėjo voveriuką atgal į jo guolį, kad motina baigtų pykusi už tai, ką jis darė. Didysis žmogus tarė:

- Matai, Petriuk. Kartais gyvūnai nesupranta, kad norime jiems padėti, nes žmonės daug blogo padarė miškui.

- Bet tu kitoks. Tu jiems padedi, esi eigulys.

- Taip, taip. Bet aš negaliu pasirūpinti visais gyvūnais. Ne visi žmonės tokie, kaip aš. Mums jau laikas eiti toliau, gal kur po medžiu mūsų laukia dar vienas sužeistas mažylis.

Jie paliko voveriuką ir jo motiną. Nuėjo tolyn lapais ir samanomis išklotu miško kilimu.

Po kelių dienų voveriuko žaizda užgijo, ir jis vėl galėjo šokinėti nuo šakos ant šakos. Jis šoko pro egles, kur stirnos mėgavosi vėsuma. Tyliai nubėgo šakomis pro lapės olą, iš kurios kyšojo mažos ausytės. Šokinėdamas kamienais voveriukas dar kartą prisiminė keistą padarą, kuris jį išgydė. Mažylio galvelėje dar ilgai buvo to padaro atvaizdas, juk jei ne jis, mažylio apskritai nebebūtų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"