Paieška Kai produktas save pagiria...

Kai produktas save pagiria...

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Jau dvidešimt metų veikia Mindaugo Vyskupaičio tikroji ūkinė bendrija (TŪB) „Mėta“. Nevyriausybinė tarnyba „Ecoagros“, turinti IFOAM (tarptautinės ekologinės žemdirbystės sąjūdžių federacijos) akreditaciją, kuri lietuviškiems ekologiškiems produktams teikia galimybę pakliūti į užsienio rinką, šiai individualiajai įmonei suteikė sertifikatus iš natūralios ir ekologiškos vietinės žaliavos gaminti eterinius aliejus, ekstraktus, vaistažolių arbatas ir kt. Beje, TŪB „Mėta“ yra vienintelė tokia įmonė Baltijos šalyse.

 

Platus asortimentas, išskirtinė kokybė

 

TŪB „Mėta“ jau penkerius metus yra aktyvi Europos Sąjungos mokslinių projektų „Copernicus“ ir „Eureka“ dalyvė, tiekianti ekstraktus bei eterinius aliejus taip pat moksliniams tyrimams, kurių tikslas yra analizuoti šių medžiagų cheminę sudėtį, antimikrobines, antioksidantines savybes, taikyti gamyboje natūralius ir ekologiškus maisto produktų konservantus iš augalinės žaliavos. Įmonė ne tik plečia rinką Lietuvoje bei Europos Sąjungos šalyse, bet ir didina produkcijos asortimentą, kuris dabar sudarytas maždaug iš penkiasdešimt rūšių produktų.

TŪB „Mėta“ gali pasiūlyti apie dvidešimt rūšių eterinių aliejų, skirtų vonioms, aromatinėms lempoms, masažui, inhaliacijoms, kompresams. Įmonės gamybiniai pajėgumai per metus leidžia pagaminti dvylika tonų eterinių aliejų. „Mėta“ siūlo  įvairių rūšių ekologiškus ekstraktus atpalaiduojančioms, inhaliacinėms bei gydomosioms vonioms, aplikacijoms, plaukams stiprinti, odai, kojoms prižiūrėti, pirčių garinėms. Ekstraktai gaminami iš ekologiškos žaliavos vandens distiliavimo būdu, koncentruojami vakuumu. Įmonė per metus pagamina apie 200 tonų augalinių ekstraktų.

Beje, į vandeninius ekstraktus nededama jokių sintetinių konservantų. Ekstraktai lieka stabilūs net dvejus metus tik dėl natūralių veikliųjų medžiagų, esančių juose ir išgaunamų vykstant gamybos procesui. Vaistažolių arbatoms naudojamos Lietuvoje natūraliai paplitę ir ekologiškuose ūkiuose išauginti vaistiniai augalai. Žaliava paruošta pagal ISO standartus, todėl pasižymi puikiomis gydomosiomis savybėmis. Daugelis vaistažolių vartojamos ir kaip maisto papildai. Šiuo metu gaminamos 10 rūšių vaistažolių ir jų mišinių arbatų iš čiobrelių, didžiosios dilgėlės, jonažolės, kmynų, medetkos, ramunėlių žiedų, pipirmėtės, melisos, raudonėlio žaliavos. Įmonė turi džiovyklas, kurių pajėgumai leidžia per metus paruošti 30 tonų džiovintos vaistinės ar prieskoninės žaliavos.

Tokia būtų šios unikalios įmonės „vizitinė kortelė“.

 

Dirbti teko dieną naktį

 

„Mėta“ – tai mūsų šeimos įmonė, įkurta 1989 metais, - sakė M. Vyskupaitis. – Aš esu biologas. Dirbau Vilniaus šiltnamių kombinate, kurio dabar jau nėra. Ten auginta visokios prieskoninės daržovės dviejų šimtų hektarų plote. Beveik pusę jų paskui apardavome, nes nebuvo paklausos. Auginome ir petražoles, ir raudonėlius, melisas, pipirmėtes. Jos buvo pjaunamos žalios, vežamos į parduotuves, bet didelę dalį vis tiek rudenį tekdavo aparti. Aš mąsčiau: kodėl gi tų atliekamų prieskoninių daržovių neperdirbus? Pradėjau važinėti po Sovietų sąjungą, susitikau su tų laikų mokslininkais, dirbusiais Kryme, Simferopolyje, esančiame mokslo tiriamajame institute „Efirmaslo“. Tada Lietuvoje, jau prasidėjus Atgimimui, buvo galima steigti kooperatyvus, tad ukrainiečiai pasiūlė įkurti vaistingųjų bei prieskoninių augalų žaliavos perdirbimo įmonę. Bet, kai grįžęs nuėjau pas tuometį Vilniaus šiltnamių kombinato direktorių ir pasiūliau įsteigti tokią įmonę, jis šiai idėjai nepritarė. Mat šiltnamių kombinatas tais laikais gyvavo labai gerai, tad kratėsi naujų rūpesčių. Sako direktorius: jei nori, imkis pats. Na, tada mūsų šeima, turėdama penkis tūkstančius rublių santaupų, ir pradėjo kurti įmonę. Kadangi eterinių aliejų gamybos agregatai buvo vienetiniai, jų pramoniniu būdu niekas negamino, tad teko suburti konstruktorių grupę, kuri suprojektavo įrangą, ir Urale, karinėje gamykloje, ji buvo pagaminta. Tam reikėjo naudoti labai brangius metalus – nerūdijantį plieną ir net titaną. Tie įrenginiai labai našūs. Per dvi valandas jais galima perdirbti apie dvidešimt tonų vaistažolių žaliavų. Na, pradėjome dirbti, užsodinome savo plantacijas. Iš pradžių lyg ir neblogai ėjosi, nes dar buvo mūsų produkcijos paklausa Sovietų Sąjungoje. Tačiau blogiausia, kad, norint pagaminti žaliavai perdirbti reikalingą įrangą, reikėjo imti didžiulę paskolą. Taigi patyrėme tikrą nelaimę, nes tą paskolą juk reikėjo grąžinti. Dirbome dieną naktį, bet su banku atsiskaitėme ir neturime jokių skolų iki šios dienos. Dabar niekada nesiskolinu ir neketinu skolintis ateityje, nes tai – visiška bėda. Bet kokia skola, net iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, uždeda žmogui apynasrį, paverčia vergu, ir jis tada dirba bankams, Europos sąjungos struktūroms, ar bet kam kitam, bet tik ne sau. Vargšui savininkui lieka vien juodas darbas, o ne jo vaisiai. Ypač dabar, esant neprognozuojamai ekonominei situacijai, imti paskolas yra nusikaltimas, nes tada pakliūvi į palūkanų, infliacijos ir su viešaisiais pirkimais susijusių vis didėjančių nuostolių karuselę. Juk vien už verslo plano parašymą iš tavęs paima keliasdešimt tūkstančių litų.“

Šiuo metu, pasak M. Vyskupaičio, Lietuvoje didelių projektų, kad galėtum investuoti, pavyzdžiui, dešimt milijonų, iš esmės nėra. Dabar jau aišku, kad didžiuliai projektai veda į visišką krachą. Svarbiausia dabar Lietuvoje sumažinti biurokratines kliūtis, supaprastinti visokių dokumentų tvarkymą. Ir kad lengviau galėtų žmogus gauti nedideles paskolas mažoms įmonėms (kepykloms ar pan.) steigti, plėtoti. Tačiau TŪB „Mėta“ vadovas nepataria imti jokių didelių paskolų, tikintis labai greitai tapti milijonieriumi, nes tai paprastai veda į ekonominę katastrofą.

 

Visi šeimos nariai – specialistai

 

Kaip sakė M. Vyskupaitis, nors šių metų vasario mėnesį sukako dvidešimt metų, kai yra įsteigęs savo šeimos įmonę, tą datą paminėjo kukliai, tik savo artimųjų, kitų įmonės darbuotojų, kurių nėra daug, būrelyje. Juk ne pompastiškai jubiliejus švęsti yra svarbiausia. Svarbiau, kad yra dėl ko juos minėti. O „Mėta“ per tą dvidešimtmetį pasiekė didelių laimėjimų tikriausiai todėl, kad tai yra tikra šeimos įmonė, nedidelis darbuotojų kolektyvas – kvalifikuotas, labai darnus, susitelkęs, be to, gamyba, kiek įmanoma, automatizuota. Tiesa, vasarą darbuotojų padaugėja.

„Aš ir pats dirbu ne vien direktoriumi, o atlieku daug kitų darbų – tvarkau tiekimo, produkcijos išvežimo reikalus, visas sutartis pasirašinėju. O mano šeimos nariai yra įgiję labai reikalingas specialybes. Turime ir farmacininką, ir teisininką, maisto technologą. Štai jauniausias sūnus Mindaugas yra teisininkas, kitas sūnus Vytautas ir jo žmona – maisto technologai, mano žmona Gražina – biochemikė, duktė Kristina – farmacininkė. Tai yra didelis potencialas. Tačiau mūsų šalyje tokios šeimos įmonės ne skatinamos, o žlugdomos didžiuliais mokesčiais. Ypač skriaudžiamos individualiosios įmonės... Esame ekologiškų produktų tiekėjai. Gaminame penkiasdešimt pavadinimų įvairių produktų: eterinių aliejų, ekstraktų, vaistingųjų mišinių, arbatų ir kt. Aprūpiname šiomis priemonėmis gydyklas, taip pat vandens parkus, pirtis, vaistines. Visa tai pasiekėme be jokios reklamos. Turime savo interneto puslapį, potencialiems pirkėjams siuntinėjame informaciją, o kitokios reklamos nesiimame. Visas tas įsitvirtinimo procesas plėtojosi apie penkiolika metų. Mūsų produkcija dabar gerai žinoma. Aišku, rinkoje esama atvežtinių aliejų, ekstraktų ir t.t., bet jie labai brangūs, be to, nėra kokybiški. Tai sintetinė ar pusiau sintetinė produkcija. O ją vartojant kyla alergijos ir kiti negalavimai. Mūsų produkcija – natūrali. Kita vertus, dabar visi pamėgino, padidinus vienu procentu PVM, iš to pasipelnyti – pakėlė kainas keliais, keliolika ar net dvidešimt procentų. Mes savo produkcijos kainų visai nekėlėme, net kai kurias šiek tiek sumažinome. Tik dėl to apyvarta ir dabartiniu sunkmečiu nesumažėjo“, - pasakojo „TŪB „Mėta“ direktorius.

 

Negali būti labai didelis

 

Sklando gandai, kad apie tūkstantis ekologiškų ūkių jau nutraukia sutartis, toliau nedalyvaus ekologiškos produkcijos gamyboje. Tai yra netoliaregiškos politikos padarinys. Juk buvo skiriamos išmokos ne už pagamintą produkciją, o už sertifikuotą žemę, todėl naujų ūkių prisisteigė nežinia kiek, o jie visiškai nieko negamina. Per maždaug trejus paskutiniuosius metus tokių ūkių Lietuvoje padaugėjo gal dešimteriopai, bet pagaminamos ekologiškos produkcijos nepadaugėjo. Labai padaugėjo tik išmokoms gauti prašymų. Ar gali būti ekologinis ūkis, kurio žemės plotas – tūkstantis hektarų? Štai Šveicarijoje, Prancūzijoje, pasak M. Vyskupaičio, ekologiškų ūkių savininkai turi po 70-80 hektarų žemės, na, gal iki 100 hektarų, kad ūkininkas pats su šeima galėtų susitvarkyti. O Lietuvoje, sakysim, savininkas sertifikuojasi gal tūkstančio hektarų žemės plotą, visiškai nieko joje nedaro, net nesuaria, žolės nenupjauna, bet išmokas gauna.            

Tad šitokia politika yra ne kas kita, kaip nepagarba šeimos ūkiui, nepagarba geram, išimtiniam produktui. Ir tai yra didžiulė klaida.

„Mes ir kūrėme savo įmonę vien todėl, kad nusprendėme gaminti produktus, kurių rinkoje iš viso nėra. Ir jei kas nors mėgina mėgdžioti, gaminti panašią produkcija, tokios gamybos atsisakome, gaminame tai, ko kiti nesiūlo.

O kaip mūsų maisto pramonė elgiasi? Visiškai priešingai – „štampuoja“ vienodus ar labai panašius produktus, naudoja tą pačią technologiją, kaip kitose Europos Sąjungos šalyse. Kaip tokiais vienodais produktais konkuruoti? Netgi mūsų veterinarijos tarnyba, pavyzdžiui, draudė steigti mažas skerdyklas, o juk visame pasaulyje mažų maisto gamybos įmonių – daugybė. Tačiau kažkodėl Lietuvoje to negalima daryti. Tad visuotinai bemėgdžiodami Vakarų technologiją, prisiritome iki absurdo. Juk jei visa Europa gamina tą pat, ir jei į Lietuvą atvykę užsieniečiai negali rasti tikrų lietuviškų produktų, tai ar čia tvarka? Kodėl, pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje nėra ekologiškų produktų parduotuvės? Todėl, kad neįmanoma  išsinuomoti patalpų – beprotiškos kainos. Ir tokie mokesčiai, kad jei atidarysi ten parduotuvėlę, iš karto bankrutuosi... Mes per daug nesiplečiame, stengiamės visais įmanomais būdais įmonę prižiūrėti, gaminti gerus produktus, kurių kiti negamina, tad galime pasiūlyti paklausios produkcijos. O iš viso Lietuvoje tikrai yra ką sava gaminti. Prisiminkime ir senuosius receptus, gaminkime pagal juos savus gaminius – jais pradžiuginsime vartotojus. Bet apie tai niekas nenori pamąstyti. Vyrauja noras greitai praturtėti, įrengti didžiulį konvejerį ir gaminti kažkokias standartines dešreles...“, - ironiškai pastebi verslininkas.

 

Kokybę lemia ne ženklas  

 

Kai TŪB „Mėta“ sertifikavo savo ekologišką produkciją, ji dėl to niekuo nepasikeitė. Iki tol gaminta tokia, kokia gaminama ir dabar, tik kad ekologiško produkto ženklas atsirado. Jei to ženklo nebūtų, vis tiek produkcija nepasikeistų, būtų ne mažiau kokybiška.

Kai kūrėsi Lietuvoje ekologinis judėjimas, TŪB „Mėta“ buvo viena iš nedaugelio  įmonių, gaminančių tokius išimtinius produktus. Kadangi visoje įmonės veikloje taikoma kompiuterizuota sistema, be to, turima pakankamai komposto iš gamybos atliekų, išspaudų, tad tuo kompostu tręšiami laukai, kuriuose auginami gamybai reikalingi augalai. Įmonė glaudžiai bendradarbiauja su Trakų miškų urėdijos Ropėjos girininkija. Turi „Mėta“ ir visą reikalingą laistymo įrangą, tinkamo vandens baseinus.

Blogiausia būna, kai vasara lietinga, kai per daug drėgmės. Tada eteriniai aliejai iš augalų išplaunami. Pavyzdžiui, nupjautos mėtos turi pradalgėse išgulėti 3-4 valandas, kad eterinis aliejus susikauptų jose, susifermentuotų ir kad netektų dalies drėgmės, nes reikia, kad augalų drėgnumas būtų apie 60 procentų. Tada didesnė aliejaus išeiga. Ir jei tuo laiku, per tas tris valandas lyja, aliejus būna nekokybiškas. Tad stengiamasi augalus pjauti nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pradžios, nes Lietuvoje tada paprastai būna geras oras.

Turi įmonė ir savą tiriamąją laboratoriją su visa reikalinga naujausia įranga, tad joje atliekami visi tyrimai. Dabar statomas naujas cechas. Taigi judama priekin ir sunkmečiu.

„Norėčiau, kad bent dabartinė valdžia patikėtų, jog per daug susižavėta stambiomis, megapolinėmis įmonėmis, parduotuvėmis. Visais laikais, per visus sunkmečius, ekonomikos vežimą iš balos ištraukia smulkusis verslas, kuris yra lankstus, mažiau pažeidžiamas. Taigi smulkųjį verslą būtina visokeriopai remti“, - primena M. Vyskupaitis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"