Paieška Neguikime žmogaus...

Neguikime žmogaus...

 

Stebintys pokyčius Aplinkos ministerijoje stojus 2010-iesiems konstatavo, jog kai kas keičiasi ir saugomų teritorijų strategijos (ar politikos) plotmėje. Štai Aplinkos ministerijoje iki šiol būta Saugomų teritorijų strategijos skyriaus, o nuo sausio pradžios ėmė funkcionuoti Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamentas. Jo vadovu paskirtas buvęs Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės pavaduotojas Vidmantas BEZARAS. Jis atsako į „Žaliojo pasaulio“ žurnalisto Augusto UKTVERIO pateiktuosius klausimus.  

*  *  *

Buvote Žemaitijos nacionalinio parko direktorius, buvote Saugomų teritorijų (ST) sistemos vadovas, dabar – naujos pareigos. Kas čia atvijo ar prikalbino?

 

Nei kas vijo, nei kas labai tempė, nei kur toli nukeliavau. Saugomų teritorijų sistemoje dirbu jau 20 metų - nuo 1990 metų. Kai daugiau kaip pusė sąmoningo gyvenimo (arba 80 % darbo laikotarpio) pradirbi tam tikroje srityje, susikaupia ir patirtis, ir žinios, ir informacija, net atsiranda tam tikra mistinė nuojauta, kaip eiti, kad išspręstum, ką daryti, kad nepasikartotų klaidos. Per tokį laiką ne tik daug ką perpranti, bet ir perkainoji Kai kas tampa ir rutina - išsitęsusios problemos, vis nenusistovintys santykiai, analogiški konfliktai, kuriuos, lyg besikartojantį galvos skausmą, vos ne kasdien malšini (tarsi gydytojas, o ne aplinkosaugininkas būtum). Tik atsilabinęs su buvusiomis pareigomis, versdamas raštus susivokiau, jog gausybėje darbo grupių, komisijų dirbta - ir nariu, ir vadovu. Tiek savose organizacijose, tiek ir tarpinstitucinėse grupėse, nuo kūrybinių iki „baudžiamųjų“ misijų. Tai tęsėsi ne vienerius metus, nors gana dažnai laukto rezultato ir nepasiekta.

Neatsitiktinai ateina ir noras kažką keisti gyvenime, matyt, ne veltui tiek daug kalbama apie darbo pokyčių kas 5-7 metus būtinumą. Galų gale, kaip ir daugeliui ST sistemos žmonių (su ne vienu esame nuoširdžiai pasikalbėję), vis dažniau parūpdavo: ar išsipildė tos viltys, kurias puoselėjau eidamas į ST sistemą? Deja, tikrai ne visos. Ir ypač neramina pastarųjų 5 metų tendencijos - kažkaip kreivai susiklostę tiek tarpinstituciniai, tiek visuomeniniai, o ir žmoniškieji santykiai.

 

Gal ši liga būdinga ne tik ST sistemoje, o ir visoje aplinkosaugoje? Gal ir visoje šalyje?..

 

Keisčiausia: kuo sunkiau Lietuvai, tuo daugiau problemų patys prikuriame.

Tad sveika į susiklosčiusią situaciją pažiūrėti kitu kampu, panaudoti sukauptą patirtį ir bandyti veikti iš naujos pozicijos. Keisti būtina tiek strategiją, tiek taktiką, tiek bendrą visuomenės požiūrį į saugomas teritorijas ar kraštovaizdžio apsaugos tikslus. Apie šią problematiką teko kalbėti gal su tūkstančiu žmonių, išklausyti ne vieną šimtą priekaištų, siūlymų, prašymų. Pajausti ir geranoriškumo, ir neapykantos... Daugeliu atveju pavykdavo surasti sprendimą ar bent išsklaidyti pyktį.  Matyt, savo pėdsaką paliko ir studijų metais (Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetas, kraštovaizdžio geografijos specializacija) pažinti didieji autoritetai - prof. Č.Kudaba, prof. A.Basalykas, kurie mokė vienodai pagarbiai žiūrėt ir į gamtą, ir į žmogų. Tad turiu tam tikrų vilčių ir ambicijų bei sveiką suvokimą, kad vienas lauke - ne karys.....

 

Ar manote, jog saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio dermė departamento pavadinime yra pati geriausia? Gal galėtų būti vienodai ir tokios dermės: saugomos teritorijos ir turizmas; saugomos teritorijos ir kultūros paveldas; saugomos teritorijos ir...?

 

Žvilgtelkite į VSTT internetinio puslapio informaciją, įstatyminę bazę, mokslininkų darbus - daugelyje jų kraštovaizdis ir saugomos teritorijos aptariami kaip vienas sektorius. Ši  simbiozė visai natūrali ir, manau, labai naudinga saugomų teritorijų sistemai. Natūralus ar nežymiai pakeistas tinkamai prižiūrimas agrarinis ar miškų kraštovaizdis yra svarbiausia prielaida ekologinei pusiausvyrai, genetiniam fondui, išlaikyti. Tris dešimtmečius kryptingai formuotai šalies saugomų teritorijų sistemai būdinga tai, kad saugomi tiek šiai gamtinei zonai būdingi kraštovaizdžio (nuo natūralių iki urbanizuotų), tiek gamtos, tiek kultūros paveldo, tiek gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksai ir objektai. Aplinkosaugos tikslas, kuris visą tą laikotarpį buvo deklaruojamas – išsaugoti kraštovaizdį. Su juo - ir biologinę įvairovę, sudarant sąlygas turizmui bei kultūros vertybėms išsaugoti. Visa tai svarbu ir šiandien. Atsižvelgiant į tai, kad departamento funkcijoms priskirta ir želdynų apsauga - šis junginys pavadinime ir turinyje visai logiškas. Sutikime, kad galėtų būti ir atskiri stiprūs Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų strategijos, Kraštovaizdžio strategijos, Želdynų strategijos departamentai.Bet ne tas laikas, ne tie šalies prioritetai. Pvz., Vokietijoje po vienos ministerijos pavadinimu sugebėta sujungti ir aplinkos, ir gamtos apsaugos ir atominio saugumo sektorius, daug kur vienoje institucijoje aplinkosauga „sukryžminta“ su žemės ūkiu, regionine plėtra, turizmu ar net transportu.

Saugomos teritorijos - tik nedidelė šalies vertingiausių kraštovaizdžių dalis. Jei bus geriau saugomas ir tvarkomas visos Lietuvos kraštovaizdis, didesnio dėmesio sulauks ir saugomos teritorijos. Europos kraštovaizdžio konvencijoje (ją Lietuva ratifikavo 2002 m.) kiekviena šalis įsipareigoja „įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką bei jų savasties pagrindą“; kraštovaizdis padeda formuoti vietos kultūrą ir yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir įtvirtinančių Europos savastį. Mūsų departamento kraštovaizdžio politika taip pat turi remtis šiais bendraisiais principais, strategijomis ir gairėmis, leidžiančiomis imtis konkrečių priemonių šalies kraštovaizdžio savitumui saugoti, tvarkyti ir planuoti.  Kraštovaizdis vaidina svarbų visuomenei rūpimą vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinėje srityse ir yra ekonominei veiklai palankus išteklius, kaip, beje, dažnu atveju ir saugomos teritorijos. Mūsų departamento, kaip valstybės ir visuomenės interesus atstovaujančios institucijos padalinio, priedermė yra išplėtoti tiek kraštovaizdžio, tiek saugomų teritorijų apsaugos, naudojimo, formavimo ir planavimo būdus taip, kad jie taptų priimtini visai visuomenei – nuo kaime dirbančio žemdirbio iki savaitgalinio didmiesčio turisto. Jei norime išsaugoti savo šalies savastį, turime kraštovaizdį  puoselėti labai subtiliai, atkurti ar suformuoti tai, ko jau nebėra industriniuose vakarų kraštuose - gamtinės aplinkos ir žmogaus sambūvio darną atspindinčią aplinką.

Prieš dešimtmetį, bendraujant su danų aplinkosaugininkais,  didžiuodamasis sava ST sistema, paklausiau: kodėl gi pas juos nėra nacionalinių parkų - gal tiesiog natūralių vietų nebeliko? Ir sulaukiau gana keisto atsakymo, kad danams brangi visa šalis ir saugoti privalu visą kaimiškąjį kraštovaizdį, o ne specialias teritorijas (Danijoj pirmasis nacionalinis parkas įkurtas tik prieš porą metų). Ir tikrai, jei didesnį dėmesį skirtume bendriesiems kraštovaizdžio ir aplinkos apsaugos principams įgyvendint,  mažiau reikėtų specialių saugomų teritorijų. Saugomų teritorijų išskyrimas ir jų skaičiaus augimas tikrai nėra siekiamybė – daug geriau būtų, jei visi šalies piliečiai rūpintųsi kraštovaizdžio ir gyvosios gamtos išsaugojimu taip, kai rūpinasi savo namais ar kiemu. Kodėl Danijoje ar Norvegijoje, net ir nesaugomoje teritorijoje, bendruomenės sutarimu savanoriškai nusistatomi gana griežti ir visiems nariams vieningi reikalavimai statyboms (griežtesni nei Lietuvos nacionaliniuose  parkuose). To pagarbiai laikomasi, o senovinis statinių stilius yra vietos gyventojų pasididžiavimo objektas?..

Kodėl to nėra Lietuvoje? Tikriausiai todėl, kad niekad nesijautėm užtikrintais savo šalies šeimininkais, dar neturime modernaus bendruomeninio gyvenimo patirties, nesusiformavęs  atsakomybės ir garbės kodeksas.  

 

Kas yra sumanyta pakeisti (jei ne Jūsų, tai aplinkos ministro) saugomų teritorijų sistemoje? Gal užsimota ką itin kardinaliai keisti? Juk Aplinkos apsaugos agentūros supliekimas su Valstybine aplinkos apsaugos inspekcija – kardinalokas žingsnis? Tik ar valdymo dalykuose viskas pasiteisina, jei ir kopijuojame teigiamiausius dalykus nuo kokios didelės valstybės?

 

Keisti reikia daug ką, bet ne tiek valdymo sistemoje, kiek teisinėje bazėje, na ir, žinoma, sąmonėje. Skubūs keitimai ar nepasvertos reformos nėra savitikslis siekis.

Vadybos principai sako, jog negalima vienoje institucijoje sutelkti ir politikos bei strategijos formavimo, ir jos įgyvendinimo, ir kontrolės funkcijų. Todėl ir sminga begalės oponentų kritikos strėlių, skelbiant, kad „dėl visko kas bloga - kalta VSTT“. Tad pokyčiais, manau, bus į naudą, daugiau į saugomų teritorijų teisės aktų kūrimą įsijungs aplinkos ministerijos padaliniai, bus geresnė veiksmų koordinacija.

Aišku, galima diskutuoti iki begalybės – ar ne per didelis ST skaičius, ar jos kokybiškai tvarkomos, kokia savivaldos ir vietinių bendruomenių vieta, kokie gali būti bendradarbiavimo principai, kiek dar reikia plėsti sistemą. Daugelis šių klausimų turi būti išspręsta šiemet Seime tvirtinant saugomų teritorijų įstatymą. Kaip ir daugelis kitų aktualių temų – keičiant teritorijų planavimo sistemą, įgyvendinant Vyriausybės programoje numatytas priemones. Žodžiu, pakeitimų šiemet bus daug, ir darbų naujai įsteigtam departamentui nestigs.

 

Saugomų teritorijų sistema bus gyvybinga tiek, kiek ją palaikys visuomenė. Visuomenė, reikia pripažinti, dar tikrai nėra pavyzdinė. Tad kaip čia dabar visiems pavyzdingesniems patapus?..

 

Tos piktžaizdės, kurios visuomenę kankina, daro poveikį ir ST sistemai. Noras kuo daugiau turėti, greičiau pasipelnyti, o paskui, galų gale, neapgalvotai išleisti, jau davė savo vaisius – ne vienas paežerių sklypus supirkinėjęs, raižęs, bet kuria kaina užstatyti siekęs „verslininkas“ jau pajautė bankroto šmėklą, žemės, pastatų kaina smuko vos ne perpus. Daug kas suprato, jog turtas atneša ne tik laimę, o ir rūpesčius. Kartu džiugu, jog kinta visuomenės požiūris, lengviau surasti kalbą su verslu ir žemdirbiais. Manau, laikas keistis visiems. Pirmiausia, reikia gerinti santykius su vietos bendruomenėmis, savivaldos institucijomis, net atskirais žmonėmis. Per sunkiai suvokiamus teisės aktus, užsitęsiančias planavimo procedūras, betikslius  konfliktus valstybinių parkų ir VSTT specialistai užsitraukia tiek darbų, kad nebelieka laiko svarbiausiajai misijai – aplinkos puoselėjimui. Mažintinas veiklą reglamentuojančių dokumentų skaičius, aiškiau ir žmogiška kalba apibrėžtini reikalavimai, mažiau varžomi kaimo gyventojai, kurie siekia verstis tradicine, aplinkai palankia veikla - tai, manau ne tik departamento,  siekis.

Kaip išspręsti susidariusią situaciją? Tik per aktyvų bendradarbiavimą. VSTT ir parkų direkcijos, tiek daug padariusios tvarkydamos ST ir pritaikydamos jas turizmui, turėtų džiaugtis, aktyviai propaguot savo darbus. Tačiau ši geroji žinia paskęsta neigiamos informacijos sraute. Užsitęsę konfliktai reikalauja skubių veiksmų - tiek teisinių, tiek „diplomatinių“. Girdėdama neigiamus Kuršių nerijos konflikto atgarsius jau spėjo ūgtelti nauja neringiškių karta, niekuo nebetikintys  žmonės. Net parko direkcijos darbuotojai nusivylę palieka Neringą, penkmečiais užsitęsusios planavimo procedūros, nesibaigiantys teismai... Toks bene vertingiausios šalies saugomos teritorijos įvaizdis, kurį, kaip Gordijaus mazgą, reikia kuo skubiau perkirsti. Tai dar vienas svarbus naujo departamento uždavinys, deja, įgyvendinamas, tik bendromis – valstybės ir savivaldos institucijų, mokslo visuomenės- pastangomis.

 

Jūsų departamento žmonės, be abejo, neis palei paežeres ir nenurinkinės nelegaliai užtvertųjų tvorų. Tačiau kažką juk reikės mąstyti bei daryti ir dėl tokių konkrečių dalykų (apleisti pastatai, dykvietės ir t.t.)?

 

Gal ir eitų... Tik tų žmonių viso labo 10 - nei vienas naujas žmogus nebuvo priimtas, 2 etatai skyriuose per sunkmetį sumažinti dar prieš departamento įsteigimą. Visi jau dirbę Aplinkos ministerijoje, turintys patirtį. O atsakomybės laukas gana didelis - kraštovaizdžio ir saugomų teritorijų strategija ir politika, želdynų apsaugos ir priežiūros metodika, teisės aktų kūrimas ir strateginių dokumentų rengimas. Suprantama, bendradarbiaujant su visomis suinteresuotomis institucijomis. Saugomų teritorijų vertybių priežiūra yra neįmanoma be vietos žmonių paramos. Todėl viena iš svarbesnių departamento misijų - sutelkti kuo daugiau ST draugų, nes priešų turime jau pakankamai.

Apleisti pastatai, užterštos teritorijos – objektai, bjaurojantys kraštovaizdį ir keliantys grėsmę aplinkai bei žmonių gyvybei. 2007-8008 m. buvo surinkti duomenys apie apleistus pastatus. Preliminariais skaičiavimais jų skaičius šalyje viršija 15 tūkst., o sutvarkymui būtinos lėšos - milijardą litų. Keli šimtai tokių pastatų 2010-2013 m. bus sutvarkyti saugomose teritorijose. Pirmiausia - tose vietovėse, kur dideli turistų srautai, arčiau kultūros paveldo objektų. Tai tik pirmasis nedidelis žingsnis tvarkant kraštovaizdį darkančius statinius. Situacija labai blogina tai, kad daugelis tokių statinių privatizuota už pajus. Dažnai vieno objekto savininkais tapo 50 ar net 150 buvusių kolūkiečių. Jei nors vienas iš jų miręs ar išvykęs, net parduoti pastatą greičiau nei per 2 metus nepasiseks. Kai kurie statinių kompleksai užima 20, 40 ar net 50 ha. Yra  gana pavojingi ir tapę ryškiais vizualinės taršos objektais. Artimiausiu metu bus pateikti siūlymai dėl juridinės bazės pakeitimo ir atsakomybės už statinių nepriežiūrą sugriežtinimo bei skelbimo bešeimininkiais procedūrų supaprastinamo.

 

Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento akiratyje, be abejo, - strateginiai dalykai. Tad, ko gero, iš to akiračio nepaspruks ir pataisos įvairiuose įstatymuose, poįstatyminiuose dokumentuose?

 

Per artimiausius metus laukia išties didelis krūvis, susijęs su Saugomų teritorijų įstatymo (Seime pateikti net 4 variantai, pirmasis iš Vyriausybės atkeliavo net 2007 m.), gamtinio karkaso nuostatų pakeitimais, vandens apsaugos juostų ir zonų nustatymo metodikos ir veiklos jose reglamentavimo pokyčiais. Saugomų teritorijų įstatyme bus siekiama ne tik sugriežtinti vandens telkinių pakrančių apsaugą ir nustatyti griežtesnius reikalavimus savininkams, bet ir numatyti didesnę atsakomybę privačiuose paežerių ar paupių sklypuose besilankantiems poilsiautojams.

Deja, teisės aktų gausa nepadėjo efektyviai pažaboti statybų, iš dalies dar net apsunkino šios srities administravimą. Įsivaizduokim kaimo moterėlę, gaunančia pensiją ir gyvenančią kokiame atkampiame tarp miškų pasislėpusiame vienkiemyje. Ir jai, prireikus pasistatyti kokį tvartelį, reikia nukakti į rajono centrą, susirasti savivaldybę, kur daugelis tarnautojų kalba mažai jai suprantama kalba (valdininkų „slengu“), užprašyti planavimo sąlygų, kelis kartus pavažinėti, susirasti architektą, galų gale už brėžinį (kaimo žmogui tai tik popierius) sumokėti 5-6 pensijas... Ir tik tada (teisingiau - po kokių metų) pradėti ieškoti kas pagal tą brėžinį pastatys. Beviltiška. Daugelis vien dėl tokių procedūrų ryžosi savivalei, nei eiti tuos kančių kelius. Artimiausiu metu puoselėjame siekį, kad saugomose teritorijose nuostatai, apsaugos reglamentai, kiti veiklą reglamentuojantys dokumentai būtų apjungti į vieną dokumentą, atsirastų aiškesnis reglamentavimas, lengvesnės procedūros. Suprantama, reikia pakeisti ir daug STR-ų, kitų statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų.

 

O kaip su saugomų teritorijų skaičių pokyčiais – kokiu keliu bus einama – didėjimo ar mažinimo?

 

Sausio 22 d. atvyksta Europos komisijos delegacija, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar Lietuva nepažeidė įsipareigojimų dėl  Paukščių ir Buveinių apsaugai svarbių teritorijų steigimo ir teisinės bazės perkėlimo į nacionalinius teisės aktus. Lietuvai gresia teisminės sankcijos, nepatikėsite, už nepakankamą paukščių apsaugai numatytų steigti saugomų teritorijų skaičių. Tad dar laukia nemaži darbai - šalies ST plotas turėtų padidėti 1-2 % (dabar siekia 16 %). Tai santykinai nedaug, nes Lenkijoj, Vokietijoj šis procentas beveik 2 kartus didesnis, praeitais metais Lietuvą pralenkė ir latviai.  

 

Dėkoju už atsakymus į pateiktuosius klausimus.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"