Paieška Versmės prie Dubysos

Versmės prie Dubysos

Laimutė PEČKAITIENĖ, Vaidas GREIČIUS

Dubysos regioninio parko direkcijos vyr. specialistai

 

Nuo seno žinomos legendos ir padavimai apie vandens šaltinių gydomąją galią. Lietuvių pasakose minimas gyvasis gydantis vanduo iš „ano pasaulio“ požemių – mirusių karalystės. Mirusių šalis buvo įsivaizduojama vakarų pusėje, kur leidžiasi saulė. Žmonės ypač gerbė šventus šaltinius, ištekančius „į saulę“, rytų ar pietų kryptimi iš vakarų pusės. Tokį vandenį žmonės naudojo gydymui ir užkalbėjimams.

 

„...prasmegti iki kulkšnių“

 

Lietuvos gamta sukūrė palankias sąlygas kauptis dideliems požeminio vandens ištekliams - kelis kartus Lietuvos teritorijoje stūksoję ledynai paliko apie 100-150 m. storio morenines priemolio ir smėlio, žvirgždo, gargždo nuogulas. Tirpstant ledynams, Dubysa išskrodė gilų slėnį ir atvėrė požeminiam vandeniui kelią į paviršių, todėl atsirado palankios vietos versmėms susidaryti. Vanduo nepasiekia giliųjų požeminių gyslų ir išsiveržia šaltiniais upės šlaituose.

Padubysio šaltiniai gana įvairūs. Kartais požemių vanduo net nepasiekia žemės paviršiaus. Jis sunkiasi viršutiniu dirvos sluoksniu, klampyne paversdamas upės pakrantes, griovų dugnus, nuolaidžius šlaitus. Atsistojęs ant tokio šlapio smėlio ar durpžemio, gali prasmegti iki kulkšnių. Tokiose vietose augmenija vešli, purvo „vonias“ įsirengia šernai. Šaltiniai maitinami daugelio požeminių „akių“. Aplink juos auga alksniai, ievos. Čia kuriasi pavėsį mėgstantys augalai ir gyvūnai, galima rasti retą ir nykstantį augalą - miškinę monažolę. Šaltiniuotuose ir karbonatinguose dirvožemiuose auga daugiametė blizgė, kurios perlamutrinės ankštarėlės žiemos metu parodo netoliese esant šaltinių versmes.

Kiti šaltiniai atsiveria į paviršių mažu vandens telkiniu, panašiu į didelį vandens dubenį. Tokio šaltinio vanduo šalčiausias, nes visą laiką pasipildo šaltu požemių vandeniu. Nuo dugno dažnai kyla iš gelmės išneštas smėlis, atrodo lyg vanduo kunkuliuotų. Žmonės šiuos šaltinius neretai įrėmina lentomis, betono žiedais, padaro prieigas – tiltelius, pramina takus, nes tokių šaltinių versmės visada yra vandeningos. Vanduo užsilaiko, net įšyla sekliose duburio vietose, susidaro sąlygos formuotis dumblių, turtingoms bestuburių, net įvairių vandens augalų bendrijoms.

 

Stebuklingieji, gydantieji...

 

Šaltinių vanduo filtruodamasis smėlingais, žvyringais, molingais požeminiais nuogulų sluoksniais, įsisotina į gruntą iš atmosferos patenkančiu deguonimi, kuris oksiduoja lakias organines medžiagas, taip pašalindamas visas kvapias medžiagas ir nusodindamas geležį. Dėl to šaltinių vanduo yra labai tyras ir gero skonio. Ištekantį šaltinių vandenį žmonės naudodavo nuo seno. Šaltinis buvo kaimo žmonių „šaldytuvas“. Ir dabar sumanūs vietos gyventojai virš šaltinių įrengia rentinėlius ir šaltinių vandenį naudoja maistui, gyvulių girdymui. Tačiau dalis šaltinių užversti žemėmis, įsprausti į melioracijos sistemų latakus ar teršiami buitinėmis nuotėkomis iš laukų patenkančiais pesticidų, trąšų likučiais.

Dubysos regioninio parko teritorijoje (Kelmės rajone), greta Maironių koplytėlės su mitologiniu akmeniu (ant kurio žymės, kurios pasak senų žmonių, esančios vaiko pėda, lazda ir kojos kelis), trykšta vandens šaltinis. Šalia pastatyti kryžiai - padėka už stebuklingus pagijimus, sugrąžintą sveikatą. Šaltinio vandens pasisemti čia sustoja ne vienas pakeleivis, o prieš I pasaulinį karą į šalia esančią koplytėlę pasimelsti ir reikalingų malonių paprašyti ateidavo žmonės, gyvenę net už 100 km.

Pasakojama, kad stebuklingomis galiomis pasižymėjo Luknės upės dešiniajame krante esantis Saugailių šaltinis, kurio vandeniu buvo gydomi net psichikos ligoniai.

Tačiau nė viena Raseinių žemės versmė gydomosiomis galiomis negali prilygti garsiajam Ugionių šaltiniui. Anot legendos, viename iš šaltinių pasirodęs Šv. Dievo Motinos paveikslas. Po to čia pradėję lankytis maldininkai. Šaltinio vandeniu jie plovę skaudančias akis, kitas sopančias vietas ir kai kurie nuo to vandens išgydavę. Sakoma, kad Švenčiausia panelė Marija ėjo iš Seredžiaus į Šiluvą ir Ugionyse buvo apsistojusi nusiprausti šaltinyje. Nuo tada šaltinis tapo stebuklingas. Kitas padavimas teigia, kad 1627 metais prie šio šaltinio buvo pasirodžiusi Marija, praususi burną, o vėliau prisisapnavusi ir prašiusi, kad jai pastatytų koplytėlę. Po to įvykio virš šaltinio buvo pastatyta koplytėlė. Tikėta, kad Ugionių vanduo ypač gerai gydo akių ligas. Gydančiu laikomas ir šaltinio dugne esantis žvirgždas, akmenukai, kurie naudojami sąnarių ligoms gydyti. Šaltinio vandenį žmonės semiasi didįjį šeštadienį prieš Velykas, per Sekmines ir ypač populiarių Žolinės atlaidų metu.

 

Ariogalos šaltinėlis gaivina keliautojus...

 

Žmonės, keliaudami pro Ariogalos šaltinėlį trykštantį iš šlaito prie senojo Žemaičių plento, sustoja atsigaivinti, atsigerti ir įsipilti kelionei tyro vandens. Šaltinėlis trykšta žiemą ir vasarą, neužšąla. Čia visada pilna žmonių su bidonėliais ar net didesnėmis talpomis. Šio šaltinio lankytojai giria vandenį dėl jo skaidrumo, nedidelio kalkingumo. Sakoma, kad iš šaltinio vandens verdama arbata, kava ar gaminama gira yra ypatingo skonio.

Lyduvėnų I piliakalnio, vadinamo Danutės vardu, papėdėje vietos gyventojai pastebėjo iš šlaito trykštančią versmę, sutvarkė teritoriją, cementiniu rentiniu įrėmino šaltinį. Dabar, atvykus prie jo, galima ne tik atsigerti, pasisemti gėlo vandens, bet ir pailsėti, pasigrožėti gamta.

Betygalos apylinkėse viena iš gausiausiai lankomų vietų – Šv. Jono šaltinėlis, kitaip dar vadinamas Gaivučiu. Jį savo jėgomis 1991 metais sutvarkė Raseinių miesto garbės pilietis Antanas Juška. Betygališkiai giria šaltinio vandenį, laikosi tradicijos savo renginiuose svečius vaišinti Gaivučio vandeniu, taip pagerbdami poetą Maironį ir savo mylimą Antaną Jušką. Dubysos regioninio parko direkcija ateinančiais metais planuoja sutvarkyti šaltinėlį, jo aplinką (pagal Antano Juškos sumanymą).

*  *  *

Šaltinius reikia saugoti nuo užteršimo, išsekimo ir džiaugtis, kad savo krašte galime rieškučiomis pasisemti vandens ne tik tyro, o ir stebuklingo.

 




Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"