Paieška Ašaroti tigro metai

Ašaroti tigro metai

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Atrodo, būsiu bene didžiausias atsilikėlis. Visas pasaulis jau kada kalba apie tigro metus, o man tik dabar atėjo į galvą.

Tad skubu įšokti nors į paskutinį vagoną. Iš visų tigrų man patys įspūdingiausiai Amūro, dar usūriniais vadinami. Palyginus su jais tie, iš Indijos, atrodo kaip paaugliukai. Grakšti galybė. Tos galybės jie nedemonstruoja, kaip liūtai, dar ir karčius užsiauginę. Jėga slypi kiekviename žingsnyje, kiekviename judesyje, net ir tada, kai guli ir gracingai laižo kailį.

Teisybę pasakius, tokiais momentais jie man primena lemtingą moterį, sėdinčią prie tualetinio staliuko prieš veidrodį. Jai daug dažų nereikia: brūkšnelis čia, brūkšnelis ten, ir še tau – meno kūrinys. Lemtingo meno kūrinys. Dabar ji išeis į medžioklę ir švelniu kepštelėjimu paguldys kelias aukas.

Iš tikrųjų, Amūro tigrai – patys galingiausi sausumos plėšrūnai. Prieš šimtą metų, kai čia keliavo garsusis tyrinėtojas Vladimiras Arsenjevas su savo palydovu Dersu Uzala, Usūrio krašte dar gyveno tūkstančiai tigrų. Bet kūrėsi vis daugiau gyvenviečių, nes kraštas labai turtingas, buvo kertami miškai, taigi tigrų gyvenamoji erdvė vis labiau mažėjo. Smarkiai kenkė  ir vis dar kenkia prietaringoji Rytų medicina – iš esmės visos tigro kūno dalys tiko vaistams, net ir ūsai.

Ir štai šiandien laisvėje liko vos penki šimtai Amūro tigrų. Jų medžioklė griežčiausiai draudžiama, laukia milžiniškos baudos ir net kalėjimas, bet brakonieriai kasmet nušauna apie penkiasdešimt tigrų.

Atrodytų, tai baisi bėda. Tačiau iš tikrųjų vargu ar galima taip pasakyti. Amūro tigrų namai dabar labai sumažėję. O kasmet juose pasipildo naujų gyventojų. Pagalvokime patys – štai mūsų bute atsirado naujas vaikelis. Po trejų ketverių metų jis turėtų išeiti, bet negali, aplink nėra vietos. O per tą laiką atsiranda dar keli nauji vaikeliai. Ir štai problema – kur jiems dėtis, kai baigiasi paauglystės metas?

Tigrai – vienišiai, motinos vaikus prižiūri tik keletą metų. Paskiau jie privalo susirasti savus medžioklės plotus. O viskas aplink užimta. Kai kas gali pasakyti – na, ir tegul keliauja kažkur į Rytų Sibiro taigą. Taip, toje taigoje – milžiniški tušti plotai. Tik štai, bėda – tigras ten mirs iš bado. Nėra ką medžioti. Grobio reta. Tai tau ne Usūrio šernų bandos, ne Sichotė Alinio elnių kaimenės. Vilkai Sibiro taigoje kažką prisiveja, bet jie ištvermingesni. Ir meškos gali gyventi, nes joms tinka ir vabaliukai, ir uogos, ne tik mėsytė. Žodžiu, Amūro tigrams nušvito visai nelinksmi Naujieji metai.

Nors kaip pažiūrėsi... Smarkiai sustiprinus kontrolę, gal ir pavyks išlaikyti vieną kitą jų rezervatą. Bet tokiais atvejais man kyla klausimas – kas gyvena laisvėje, kas – lageryje? Ar tie mūsų išgirtieji rezervatai – tai ne lageriai laukiniams žvėrims, paukščiams? O mes – tų lagerių prižiūrėtojai?

Panašu, kad tuo keliu einame. Įtikinėdami save, jog taip saugome biologinę įvairovę. Nors sveikas protas įkyriai kužda kažką kita...

Dėl vieno dalyko galime būti ramūs – Kauno zoologijos sodas nuo seno augina ir sėkmingai veisia Amūro tigrus. Štai ir šį pavasarį tikisi sulaukti mažų tigriukų. O viso pasaulio zoologijos soduose, cirkuose Amūro tigrų jau tikrai ne mažiau nei laisvėje. Štai taip ir gyvensime – mes, laisvieji gamtos tvariniai, – šiapus grotų, didžiulėje erdvėje, jie anapus, susispaudę nedideliame kampelyje. Ir vis labiau užmirštantys, kaip kvepia vešlieji Sichotė Alinio miškai...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"