Paieška Žydėk, jaunyste, pavasarėli!..

Žydėk, jaunyste, pavasarėli!..

 

Mokomės, kuriame, diskutuojame

 

Kėdainių jaunimo mokyklos septintokai – labai vyriška klasė. Tik dvi mergaitės. Vieni juos vadina išdykėliais, šnekučiais, tačiau vaikinukai retkarčiais tampa svajotojais. Juolab, kad aktyviai dalyvauja gamtosauginėje veikloje, nes mokykla – Tarptautinės gamtosauginių mokyklų programos narė. Šįmet atlikusi gamtosauginį auditą ir kitų gražių gamtosauginių praktinių darbų, pretenduoja į antrąją Žaliąją vėliavą. Per literatūros pamokas ar literatų būrelio valandėles vaikai moka įdomiai papasakoti apie tai, ką matė, išgyveno, patyrė arba tiesiog pasvajoja: kaip smagu, jeigu taip būtų ...

Todėl ir neliūdna kartu su šiais šauniais vaikais pasikalbėti, pasiginčyti, padirbėti – ir pasvajoti. Tomis atvirų pokalbių valandėlėmis gimsta maži etiudai, pripildyti nedidelės patirties, bet didelio nuoširdumo.

Kaip iškelti inkilai... Kaip pasodinti medeliai... Kaip tvarkomas Nevėžio slėnis šalia vaivorykšte pasipuošusios senamiesčio rajone įsikūrusios Jaunimo mokyklos, kuriai pavasarį bus 15 metų, kaip ir šiems mokinukams: kuriantiems, svajojantiems, skubantiems ...

Taip ir norisi jų paprašyti, kad neskubėtų gyventi. Suspės. Bet argi sulaikysi bėgantį pavasarį? Gal konkursui „Gamtos pasaka – 2009“ rašinėliuose tai patys pasakys... Tad pristatau Kėdainių jaunimo mokyklos septintokų literatūrinį projektą „Gamta ir žmogus pavasarį“.

 

Direktorė Alma JOCIUVIENĖ

Lietuvių kalbos vyresnioji. mokytoja

 

1 etiudas: myliu pavasarį.

Karolis BIELIAUSKAS

 

Pavasaris – graži gamtos atbudimo šventė. Nebesninga. Ir sniegas  ištirpo. Telkšo balos. Iš giedro saulėto dangaus retkarčiais kapteli šilto lietaus lašai. Tuoj ims žaliuoti medžiai, parskris visi paukšteliai. Žemė pakeis spalvą – sužydės, sužaliuos pievos, nes dienos vis šiltyn ir šiltyn. Ir kaip nesidžiaugti, jei saulė ilgiau ir ryškiau žydi danguje!

Man patinka pasivaikščioti po pavasarėjantį mišką. Šitiek gyvybės, šitiek garsų, kvapų ir spalvų! Tačiau nepakanka vien gėrėtis gamta. Neužmirškim surinkti po žiemos besimėtančių šiukšlių. Surinkim jas, tačiau nedeginkim. Gaisras – žmogus ir gamtos nelaimė. Susirinkim po pamokų – ir iškelkim inkilus, kad varnėnai galėtų vaikučius perėti ir džiuginti mus. Pasodinkim medelių mokyklos parke. Tai džiugins ir mūsų, ir mūsų svečių akį. Noriu, kad žmonės puoselėtų ir saugotų gamtą. Myliu pavasarį savo gimtajame mieste ...

 

2 etiudas: pavasariniai įspūdžiai

Dainius JANČIŪNAS

 

Ką tik nutirpo paskutinės sniego saujos. Sako, jau saulėtuose miškų šlaituose išlindo pirmosios žibuoklės. Gražu, kai pamatai parskrendančių paukščių voras, besiskleidžiančių kačiukų letenėles, čiurlenančius pavasarinius šaltinėlius. Eini mišku – skamba aidi aplinka paukščių balsais. Antai iš nulaužtos beržo šakelės lašnoja sulos lašai ir blyksi saulutėje aukso karoliukais.

Kas tai? Senojo parko pakrašty senolis degina šiukšlių ir pernykštės žolės krūvą. „Negražu, seneli, negražu“, - grūmoju pirštu. Tvarkyti aplinką, žinoma, reikia, bet nevalia sukelti gaisrą ir sunaikinti mažąją gyvūniją. Atsigręžiu. Žmogelis susigėdęs užpylė žemėm liepsnos liežuvius. Tik dūmai tebekyla. „Užges“, - pamaniau. Ir paspartinau žingsnį. Reikia namo. Su mama tvarkysim kiemą, daržą, nugenėsim sudžiuvusias medžių šakas. Bėgu, skubu namo. O man įkandin šypsosi saulė. Pamoju jai ranka, nes man smagu džiaugtis pavasariu.

 

3 etiudas: gamtos vaikystė

Mantas RAZEVIČIUS

 

Pavasarį pražysta gėlės, sužaliuoja žolė ir medžiai. Gražu ir gera. Tačiau nėra kada vien gėrėtis gamtos grožiu. Reikia paplušėti sode, darže, kieme. Kas, jei ne mes, surinksim nukritusias šakeles, sugrėbsim pernykščius lapus mokyklos parke ir Nevėžio lankoje. Spindint saulei ir dvelkiant pietų vėjeliui darbai tirpsta mūsų rankose. Kažkam iš mūsų niežti delnai padegti žolę, bet – ne. Suprantam: sudegs jauni žolynai, vabaliukai, maži paukštukai ar kiškiukai. Giedras dangus apsiniauks dūmuose. Aš labai myliu pavasarį. Laukiu Velykų švenčių, trumpų atostogų, vėliau – vasaros.

Tačiau labai nesinori atsisveikinti su pavasariu – gamtos vaikyste.

 

4 etiudas: per vaikystės tiltą

Aurimas BABIČAS

 

Kovo 1-oji – pavasario pradžia. Kartais atšiauri ir snieguota, kartais drungna ir lietinga. Tačiau linksma vyturio giesmė visus kviečia į kiemus, į gatves, į parkus, miškus, paupius. Teks surinkti šiukšles, pašluoti kiemus ir takus, išrinkti sudžiuvusius lapus iš braškių kelmelių, pievelių, vejų.

Tačiau po šaltoko pavasarinio lietaus - drėgna ir vėsu. Todėl su draugais patraukiame į netolimą miškelį. Virš galvų nuaidi pirmoji vyturio giesmė, o prie upės vingio akį patraukia stirnos šeimynėlė. Atokiau nuo žmonių akių stirniukai linksmai šokinėja, žaidžia pievoje. Trakšteli sausos šakelės po mūsų kojomis. Stirnos jas išgirsta ir pasileidžia miško link, kol dingsta jo tankmėje. Į mišką nueiti nepavyksta. Ūmai prieš akis atsiveria apsemta lanka. Valties neturime. Nesinori sušlapti. Lankų takeliais galop pasiekiame Vaivorykštės tiltą. Perbėgame jį – ir mes namuose. Taip gera, nes kur bebėgtum, aplink pavasaris.

 

5 etiudas: pavasaris – ne vien tik laisvė

Armandas MEŠLETYS

 

Laimingas išbėgu į lauką, įkvepiu gaivaus oro gurkšnį ir pajuntu pavasarį. Žemė jau nusirengė savo baltąjį rūbą. Padangėje sklando paukščių giesmės. Ne už kalnų gražiausios metų šventės – Velykos. Laikydamiesi tradicijų, dažysim ir ridensim margučius, nuvykę į kaimą paukščio skrydį ir dangaus aukštį pajusime sūpuoklėse. Močiutės kaime prie namų žydės karklai, pasipuošę kačiukais. Pakrūmės bus pasipuošusios žibuoklynais.

Pavasaris man simbolizuoja laisvę. Tiek daug erdvės, tiek daug saulės. Išbėgu po pamokų su draugais į aikštelę, žaidžiu futbolą ar krepšinį, kol pradeda temti. Šilta, gaivu, linksma. Tačiau nedaug laiko dykinėsiu. Važiuosiu pas močiutę statyti šiltnamio, tvarkyti sodybos aplinkos, ruošti žemės daržovių, gėlių sodinimui. Diena nuvis dieną. Lydimas pavasarinio džiugesio, lauksiu išsvajotų vasaros atostogų. Bet viskam savas laikas ...

 

6 etiudas: gamta turi širdį

Aurimas ŠIMKUS

 

Viskas pasaulyje keičiasi: laikas, gamta, žmogus. Laikas bėga. Žiemą keičia pavasaris. Pavasaris – tarsi atgimimas. Sužaliuoja, pražysta augalai ir medžiai. Parskridę paukščiai džiugina giesmėmis. Žmonės širdimi pajaučia tą atgimimo džiaugsmą, kurį palydi nuoširdūs rūpesčiai ir darbai. Kai susirenka būrys bendraminčių, smagu surinkti šiukšles, taip bjauriai išmėtytos gatvėse, kiemuose, pievose, parkuose, pasodinti jaunų medelių mokyklos parke, iškelti pačių sukaltus inkilus. O laisvalaikiu su tėvais paiškylauti. Draugams labai knieti padegti pernykštę žolę. Nevalia. Sudegs visa, kas gyva. Gamtai skauda, kai ją teršia ar degina. Ji, kaip ir žmogus, turi širdį. Tik joje skamba vyturio giesmė, plazda karklų kačiukai, mėlynuoja žibuoklių žiedai. Prasmingiausia, kai vienu ritmu plaka žmogaus ir gamtos širdis ...

 

7 etiudas: ką pasėsi – tą ir pjausi

Šarūnas LIPNEVIČIUS

 

Pavasaris man atrodo didelė linksma šventė. Lyja saulės spinduliais, sninga žiedlapiais. Ilgėja dienos, prabudusios iš žiemos miego. Ištvinę upeliūkščiai tyvuliuoja lyg vandenynai, kuriuose nuolat prausiasi žuvėdros. Nusimeti striukę ir leidiesi į kelią. Geriausia po pamokų, kad niekas nesibartų ir nepyktų. Jei pasuki prie miškelio, rasi mėlyną dangų, nusileidusį ant žemės. Ne, tai žibutės. Jei sustosi prie karklyno, prie tavęs švelniai prisiglaus maži geltoni katinėliai. Jei eisi į parką, pasikviesk draugų. Teks paplušėti: surinkt šiukšles, sukalti sulaužytus suoliukus, į medžius įkelti inkiliuką, jei sukalei per žiemą. Antai tau sparneliu moja juodasparniai varnėnai! Darbų darbelių pavasarį – spėk suktis. Senelė gudriai sako: ką pavasarį pasėsi, tą rudenį pjausi. Nors ruduo toli, su senele ginčytis neverta. Verčiau imu  kastuvą ir einu sodinti vyšnaičių. Tėtis ką tik parvežė. Vasara netoli, atostogos ilgos. Skanausiu uogas ir mąstysiu, kaip pavasarį sodinau augalotus medelius...

 

8 etiudas: kai išplaukia ižas

Mindaugas NAKTINIS

 

Paskutinis ižas išplaukė upe. Tačiau žalumos dar nematyt. Nežydi medžiai, gėlės. Tik pakelėse ir pievose pasirodė iš po žiemos pasilikę šiukšlynai. Teks tvarkytis, kad nebūtų gėda. Tačiau atšilus orams labai norisi kuo ilgiau pabūti lauke, pažaisti su draugais kieme krepšinį. Jei nepakviestų tėvai, kiekvieną pavakarę net po saulėlydžio aikštelėje kaukšėtų kamuoliai ir aidėtų vaikų juokas iki pat nakties.

Kartais tenka laisvalaikiu pasivaikščioti po mišką. Kėdainių vakarinėj dalyje yra toks gražus Babėnų šilas. Neretai bėgdami takeliais sutinkame močiutes su šuniukais, išėjusias pasidžiaugti pirmąja pavasarine šiluma, miško gaiva, pirmaisiais pavasario pranašais – vyturiais, varnėnais ir, aišku, žibutėmis. Antai nuo šakos ant šakos šokinėja voverė. Šmėkšteli tarp krūmų rudas šešėlis. A, tai lapė gal poilsiauja, gal ieško grobio.

Pavasarėja. Šiltos, saulėtos dienos. Ankstesni saulėtekiai, vėlyvesni saulėlydžiai. Jau skubėsime miškininkams padėti iškelti inkilus. Vėluoti negalime. Pavasaris...

 

9 etiudas: sveikas, pavasari

Monika RAUDONAITYTĖ

 

Visi žino – kitaip ir būti negali: laiko ratas sukasi ir po žiemos atšuoliuoja pavasario žirgas. Pietų vėjuje plaikstosi pavasario smaragdu padalinti karčiai, po bėgančiojo kanopomis kyla žolių daigai, skleidžiasi gėlių žiedai, o virš galvos sučirena vyturėlis, iškilęs žemės grumsteliu į dangaus žydrynę. Štai ir kitas, trečias – visas būrys. Vieversio giesmė susilieja į galingą orkestrą. Atrodo, gaudžia danguj, žemėj, mūsų širdyse. Pavasaris! Kas gali būti mieliau už ramius pasivaikščiojimus paupiais, miško takeliais. Pabaidytas nubėgs kiškis, stirna, virš galvų kalens genys. Atgimsta visa žemė, numetusi baltą, bet sunkų žiemos nuometą. Sako, sugrįžusi saulė išvarė žiemą iš kiemo. Jei jau atėjo pavasaris, tuoj suskubs atbėgti ir Velykų šventė. Kiek gražių margučių, mūsų papuoštų ir šokoladinių, puikuosis ant mūsų šventinio stalo.

Švęsim, džiaugsimės, nes šventes būsim užsidirbę. Nušluoti takeliai mokyklos kieme ir prie namų. Pasodinta medelių alėja mokyklos parke. Po pavasarinės akcijos tarsi iššluota visa Nevėžio lanka. Ir žiemos, ir potvynio tarsi nebūta. Tuoj žaliu rūbu pasipuoš visa mano gimtinė, visa mano žemė. Sveikas, pavasari, mano mylimas drauge...

 

10 etiudas: džiaugiuosi

Rimantė MISIUTĖ

 

Pavasarinis gamtos atbudimas pirmiausia paliečia žmogaus širdį. Ateina laikas, kai pradedi jausti keistą virpesį, malonų skambėjimą ir nepaprastą švelnumą. Kas tai? Gamtos monas ar lengvutis stumtelėjimas: žmogau, aš jau atėjau, prabusk ir tu!

Saulėtekio valandą išėjusi dairausi po kiemą. Sniego - nė kruopelytės, vietomis žaluma pildosi kiemo ir pievos plotai. Ore virpa vieversių ir varnėnų giesmės. Saulė pakylėjo savo skaistų kūną į dangaus vidurį - maloni spindulių šiluma pasrūva aplinkui. Taip gera, kad, rodos, širdelė iššoks iš krūtinės. Gamta, kaip ir aš, pabudusi iš miego gaivi ir linksma. Tuoj pasipuoš sodų žiedais, gėlių margu kilimu. Jis pakeis jau blunkantį melsvą žibuoklių apsiaustą. Pati gamta kviečia žmogų juo grožėtis ir, aišku, mylėti bei puoselėti. Juk reikia saugoti medžius, kad neišdžiūtų, paukščius, kad tėviškės nepamirštų išskridę į kitus kraštus, upes ir ežerus, kurie vilioja žvejus, poilsiautojus. Visus, visus, kurie neabejingi gamtos grožiui.

Džiaugiuosi motina gamta, žavinga ne tik pavasarį. Žaviuosi jos galia ir trapumu. Pajuntu ilgesį ir nerimą: tuoj nuskubės pavasaris, kaip ir nerami mūsų vaikystė. Kas toliau? Vasaros žydėjimas jaunystės vieškeliais... Meilė ir džiaugsmas...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"