Paieška „Teka upė pro šalį“ rašytojui Vladui Dautartui atminti

Laiko protirpomis...

Moksleiviškų rašinių konkursas „Teka upė pro šalį“ rašytojui Vladui Dautartui atminti

Augustas UKTVERIS

 

Kauno rajone, Raudondvario gimnazijoje surengtas respublikinis bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų jaunųjų prozininkų konkursas (projektas „Teka upė pro šalį...“), skirtas rašytojo-gamtininko Vlado Dautarto (gimė 1927 03 10 Kauno r. Šilelio k.; mirė 2000 metais Vilniuje) literatūrinei premijai laimėti.

.... Automobiliui artėjant Raudondvario link, režisierius, Seimo narys Julius Dautartas atsigręždamas pasakojo apie savo tėvelį, kuris 1941-1948 metais iš Raudondvario (iš Šilelio kaimo, esančio nepaprastai gražioje vietoje) apie 10 kilometrų palei Nemuną žingsniuodavo į mokyklą Kaune. Žingsniuodavo takučiais palei upę ir pavasarį, ir rudenį, ir žiemą. Stebėdavo gamtą, Nemuno vandenis, įpuolančių upelių vingius, paukščius, pievų gyvenimą, atkraginęs galvą tyrinėjo medžius... Ir visi tie pastebėjimai vėliau gulė į rašomų knygų puslapius.

„Kas yra Vladas Dautartas? Turbūt nė vienam nereikia priminti. Jis, kaip ir jūs, labai mylėjo gamtą. Dar būdamas basakojis berniukas, atitrūkęs nuo darbo, mėgo klajoti vešliai apžėlusiais Nemuno ir Nevėžio skardžiais, klausytis paukščių šnekos ir ilgai žiūrėti į pilną žiedų pievą... Niekas kitas, kaip prisipažino Vladas Dautartas, taip gerai nežinojo, kurioje vietoje prisirpsta pirmoji miško uoga, išdygsta raudonkepuris baravykas, rudeniop droviai nurausta laukinis obuoliukas“, - kalbėjo projekto „Teka upė pro šalį“ dalyviams Raudondvario gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Apolonija Koževnikovienė. Ji ir tarsi klausė: ką reiškė Vladui Dautartui „Teka upė pro šalį“? Tai, pasak rašytojo, dvi užsimiršimo būsenos: „...kai žvejoju, man laikas plaukia pro šalį nepastebėtas, ir kai rašau, laikas išnyksta“...

Kiekvienam gyvenimas skirtas tarsi nedidukė sniego protirpa... Jas stebėdami Raudondvario apylinkių kloniuose jautėme atidvelkiantį savo šviesa ir dvasią pavasarį. Ardantį paskutiniuosius žiemos skrebučius, pasitinkantį į Kauno rajoną atvykusius moksleivius, rašytojo-gamtininko vardo premijos būsimuosius laureatus (beje, tądien buvo, regis, vienodai pagerbti tiek laureatai, tiek visi kiti konkurso dalyviai, nes prizus teikė ir Lietuvai pagražinti draugija, ir Maironio bei Juozo Tumo-Vaižganto muziejų, ir žurnalo „Naujoji Romuva“ atstovai, ir Raudondvario seniūnas Tomas Gaidamonis, ir vietos gimnazijos vadovai)...

Po rezultatų susumavimo atėjo pagerbtuvių metas. Tiesa, prieš tai gražiai pasirodė moksleiviškas atostogas kiek nutraukę vietos gimnazistai – būta sceninių vaizdelių, dainų...

Dar 1863 metais įkurtos Raudondvario gimnazijos direktorius Ilmaras Embrektas pasidžiaugė, jog moksleivių pavasarinių atostogų metu į Raudondvarį atvyko gausus moksleivių ir juos lydinčių pedagogų būrys. Neatbaidė nei kovo 13-oji, nei penktadienis, nei mėnulio pilnatis... Gal ir dėl to, jog šis renginys yra jau tradicinis. Tačiau ir tradicinius sambūrius organizuoti nūnai yra nelengva.

„Džiaugiuosi, jog rašytojas, Vaižganto muziejaus direktorius, kūrinius vertinusios komisijos pirmininkas Alfas Pakėnas turėjo jėgų perskaityti kūrinius, pateiktus konkursui ir kiekvienam recenziją parašė.

Malonu, jog esama dalyvių iš įvairiausių Lietuvos kampelių, ne vien iš Kauno krašto“, - kalbėjo Ilmaras Embrektas.   

Šiame prozos – esė, miniatiūros, vaizdeliai, apsakymai, apysakos - konkurse (projekte „Teka upė pro šalį...“) dalyvavo 51 mokinys (3 iš Ukmergės, 30 – iš Kauno r., 7 – iš Panevėžio krašto, 6 – iš Kėdainių krašto, 2 – iš Utenos, 3 – iš Šilalės, 1 – iš Jurbarko, 1 – iš Kauno m.) ir 38 jų mokytojai. Pateikti 53 kūriniai. Tematika – įvairi, tačiau visus jaunųjų kūrinius tarsi suvienija gamtos motyvai, Vlado Dautarto kūrinių dvasia.

Režisierius, Seimo narys Julius Dautartas taipogi buvo pavasariškai nuskaidrinto veido ir dėkojo visiems, kurie organizuoja tokį gražų konkursą vaikams, moksleiviams, tuo pačiu pagerbiant tėvelį rašytoją Vladą Dautartą.

„Džiaugiuosi, jog mano gentis šiandien manęs, Nacionalinės premijos laureato, vieno nepaliko, kad šiandien yra ir Vlado Dautarto bei akademiko Jono Lankučio anūkas Juozas Dautartas (mano brolio gamtosaugininko Juozo sūnus), taipogi moksleivis.

Vlado Dautarto kūryba, sakyčiau, nutiesia partnerystės tiltus tarp mūsų ir Motinos Gamtos. Ir čia mažiausiai regime kokios politikos. Toji partnerystė, mano galva, yra labai svarbi. Juk iš žmogaus Gamta nuolat yra atiminėjama. Ir tiesioginiu, ir dvasiniu rakursu žvelgiant. Atiminėja civilizacijos iššūkiai, atiminėja žmonių egoizmas, atiminėja noras konkuruoti, noras keisti visa tai, kas sukurta Kūrėjo“, - kalbėjo Julius Dautartas.

Jis priminė, jog tėveliui rašytojui Vladui Dautartui svarbūs buvo du paukščiai: gervė ir kregždė.

„Apėmė keistas jaudulys, kai gimnazistės atliko „Lėk, gervele...“. Graži buvo ir sceninė kompozicija su paukščiu. Kaip čia neprisiminsi, kad Vytautas Kernagis paskutinį sykį atvažiavo į Panevėžyje esančia Žemkalnio gimnaziją, paskutinį kartą atliko tenai „Lėk, gervele...“, - nusilenkdamas raudondvariškiams ir šio miestelio sveteliams kalbėjo Julius Dautartas.

Jūratė Rastauskienė, raudondvarietė, artimiau pažinojusi iš vaikystės Vladą Dautartą, buvo pristatyta kaip jo klasiokė, tačiau šio titulo vos pradėjusi kalbėti išsigynė:

„Esu kiek jaunesnė, todėl negalėčiau taip vadintis... Vladą Dautartą pradinėje mokykloje mokė mano tėvai. Noriu perduoti sveikinimus nuo Vlado Dautarto tėvų kaimynų giminių, kurie čia šiandien negalėjo būti. Tačiau kvietė vasarą pasisvečiuoti.“

Seimo narys Donatas Jankauskas, tardamas žodį, taipogi buvo filosofiškai pakilus:

„Džiugu, jog į Raudondvarį, gražų Lietuvos kampelį, vietą, kur Nevėžis atplukdo savo vandenis į Nemuną, susirinko Lietuvos jaunieji rašytojai. Kiekvienas šioje žemėje pėdas paliekame. Jeigu gilias – ilgam išlieka, jeigu teisingas – atsiranda takai...“. Ir įteikė Apolonijai Koževnikovienei septynias rožes, kaipo septynių renginio organizatorių atstovei (projektą „už rankos vedė“ darbščiosios Raudondvario gimnazijos pedagogės A.Koževnikovienė, Z. Orantienė, A. Šidlauskienė, L. Vėbrienė, L. Žekonienė, O. Ivoškienė, I. Belazaraitė).

Jaunuosius literatus Raudondvaryje sveikino ir Kauno rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Edita Svidinskienė, ir Raudondvario seniūnas Tomas Gaidamonis.

Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Kliučienė (tądien, kovo 13-ąją, beje, tyliai tarsi ir šventusi savo gimtadienį, tik niekas toje šventėje lyg ir nepatėmijo Nijolę „ženklinančios“ datos), kaipo gydytoja diagnozavo:

„Ne kiekvienam iš jaunųjų literatų yra lemta tapti rašytojais, tačiau kūrybinis darbas, žinau, padės kiekvienam tapti dorais žmonėmis. Kūrėjais jūs jau esate. Ir tegu pilkoji buitis jūsų nekamuoja. Ir tegul jums visiems būna gera ir graži gimtoji šalis – Lietuva. Iš kurios niekas niekur nenorėtų išvažiuoti. Beje, džiaugiuosi ir Raudondvario bendruomene, kuri moka gerbti savo kraštiečius.“

Sueigoje svečio teisėmis dalyvavo ir Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, kuris taipogi kvietė mokinius ir pedagogus mylėti savąjį kraštą, girias žaliąsias, klonius plačiuosius, upes išsipleikusias, piliakalnius parimusius...

„Man atrodo, jog Vlado Dautarto kūryboje esama vaižgantiškosios dvasios, tos dvasinės pagarbos Motinai Gamtai, todėl tie, kas dalyvauja šiame konkurse, taipogi tampa savotiškaisiais ir vaižgantiškosios dvasios nešėjais...“, - kalbėjo Juozas Dingelis, primindamas, jog Kaune atkurtasis Lietuvai pagražinti draugijos skyrius vadinamas Vaižganto vardu.

... Tiems, kurie yra plaukę Nemuno laivų keliu, kurie ties Raudondvariu atsigręždami žvelgė į atbanguojančius Nevėžio vandenis, nejučia vilnija ir žodžiai, rašytieji Vlado Dautarto. Rašytieji diktuojant kurliuojančioms gervelėms, ošiantiems ąžuolams, pražystančioms snieguolėms, žirkliuojantiems per panemunių pievas gandrams, tyliai gūrantiems virš galvos debesų tiltams... Kurie sujungia pagarbos gamtai saitais horizontus, gebėjimus, kartas.

 

Įsimintinos Vlado Dautarto knygos: „Meškeriotojo mozaika. Mažosios novelės“ (1973), „Beržų sulos rinkėjai“ (1985), „Klevo lapas, rasos lašas“ (1981), „Pokalbis su upokšniu“ (1971), „Lakštingalų naktis“ (1965, 2007), „Senojo gluosnio pasaka“ (1979), „Vaclovo Gailiaus užrašai“ (1995).

 

 

Piniginės Vlado Dautarto šeimos premijos paskirstytos šiems laureatams.

 

9 - 12 klasės:

1 vieta - Agnė Poderytė, kūrinys „Vincentas“ (Kėdainių Šviesioji gimnazija,4ag kl., mokytoja Zita Rosteikienė);

 

2 vieta - Solveiga Žibaitė, kūrinys „Venera“ (Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija, 2a kl., mokytoja Janina Kriščiūnienė); Solvita Sylytė, kūrinys „Išbraidėm tas pačias pievas“ (Kauno r. Garliavos Jonučių vidurinė mokykla,12a kl., mokytoja Zigrita Petraitienė);

 

3 vieta - Laurynas Adomaitis, kūrinys „Mezzo-Sensibile“ (Kėdainių r. Akademijos vidurinė mokykla,12kl., mokytoja Ina Krasauskienė); Karolina Kondratjevaitė, kūrinys „Smiltelė“ (Kėdainių „Atžalyno“ vidurinė mokykla,12 c kl., mokytoja Biruta Kvederienė).

 

5 - 8 klasės:

 

1 vieta – Raivydas Rakauskas, kūrinys „Favoritas“ (Kėdainių Juozo Paukštelio pagrindinė mokykla, 7d kl., mokytoja Vaida Krasauskienė);

 

2 vieta – Austė Banzaitė, kūrinys „Gyvenimo užrašai“ (Kauno r. Raudondvario gimnazija, 8b kl., mokytoja Zita Orantienė);

 

3 vieta - Eglė Puišytė, novelės (Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazija,8 b kl., mokytoja Vida Blažienė).

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"