Paieška Gandro krikštynos Vaikučių kaime

Gandro krikštynos Vaikučių kaime

Jonas BAREIKIS

Molėtai

 

Lietuviai nuo seno gandrus vadino tautos paukščiu. Jiems skyrė ne tik ypatingą dėmesį, o ir globą. Ne vienoje šeimoje, kur kiemo medžiuose įkeltas įtvaras, kur gandrai lizdą kas pavasarį atnaujina, net ir metus skaičiuojama dalijant juos į dvi dalis - nuo gandrų išskridimo iki sugrįžimo ir metą, kada savo buvimu gandrai džiugina kiekvieną.

Per Šventą Baltramiejų (rugpjūčio 24-ąją) sakoma: gandrelių atsisveikinimo su Lietuva diena. Tiesa, kai kurie sodybų šeimininkai tikina, kad tądien palydėję savo jauniklius senieji gandrai dar trumpam sugrįžta, kad „paruoštų“ lizdą kitam sezonui (o gal žiemai) - jį šiek tiek tvarko. Gal tik nenorėdami skirtis kurį laiką tiesiog dar užsibūna...

Dažną rudenį, išlydėjus gandrus, laukuose galima pamatyti vieną, kitą „paliktą“ ir slampinėjantį raudonsnapį. Ilgokai Giedraičių seniūnijos Vaikučių kaime gyvenantys bei dvylikoje ha žemės ūkininkaujantys Stefa, Benediktas bei jų sūnus Jonas Glinskiai „sekė“ praeitą rudenį paliktąjį gandrą. Kaip pasakojo Jonas, iš karto pastebėję, jog sužeistas užsilikusiojo gandro sparnas. Tai kėlė nerimą - šia negalia gali „pasinaudoti“ plėšrūnai (lapės ar kiti). Tačiau užsilikėlis nepatikliai vertino kiekvieną žmonių bandymą priartėti, tiesiog nesuprato, kad „pasidavimas“ dvikojams - bene vienintelė galimybė išlikti gyvam.

Ir tik spalio pabaigoje, kai pasidarė daug šalčiau, kai sumažėjo maisto, o ilgos naktys darėsi vis pavojingesnės, Jonas Glinskis su kaimynu (beje, miestiečiu, turinčiu netoliese sodybą) apsisprendė pabandyti sugauti ligonį gandrą. Įgyvendinti sumanymą nebuvo lengva. Visą pavakarę iki vėlaus vakaro jie visokiausiais būdais bandė „prisijaukinti“ sužeistąjį, tačiau jis, vos tik priartėjus, keletą metrų paskrisdavo ir akylai stebėjo žmones... Ir tik sutemus, tikriausiai pavargęs ir supratęs, kad nebėra jėgų priešintis, spruko į krūmus ir... įsipainiojo brūzgyne.

Vos J.Glinskiui priartėjus ir pabandžius pačiupti, paukštis vaduotoją „pakrikštijo“ aštriu snapo kirčiu – prakirto skruostą.

Tačiau gamtos bičiulis Jonas paukščio jau nebepaleido...

Parsigabenus į sodybą teko imtis maitintojo naštos. Pradžioje, kol dar nebuvo sniego ir šaltis nebuvo sukaustęs ledu balų, nebuvo itin sunku surasti maisto. Tiko ir žuvelės, ir varlės ir kurmiai. Tačiau su pirmaisiais žiemos žingsniais teko keisti ir meniu. Kad nepakenktų, naujasis šeimininkas skambino ne vienam gamtininkui, skaitė literatūrą bei po truputį keitė gandrui mitybos įprotį. Dabar Jonas džiaugiasi, jog greitai perprato žmogaus ketinimus globojamasis. Supratęs, kad tik gero norima, jau skaudžiai nebesižnaibo. Tiesa, „pabaidyti“ aštriu snapu nepamiršo, tačiau tai daro neskaudžiai.

Vos tik parsigabenęs gandrą Jonas jau žinojo: jei pavyks sėkmingai per žiemą išsaugoti paukštį, jį išgydyti, atėjus pavasariui jį paleis. Pavojų kėlė ir šaltais žiemos vakarais aplankantys tvartus šeškai, kiaunės. Teko imtis visų galimų apsaugos priemonių.

Tačiau, pasak Jono, nesinorėjo paleisti ar palikti likimo valiai vargšą paukštį. Net ir pakvipus pavasariu, kurį, beje, jautė ir jo globotinis, nesinorėjo tiesiog paleisti išgelbėtą gandrą. Juk gera žinoti: kokie keliai ir kur ves paukštį paleidus į laisvę. Pasitarus su kaimynu, kuris padėjo sugauti sužalotą skrajūną, jie per Gandrines (kovo 25-ąją) surengė ilgakojui krikštynas. Nesistengė sugalvoti kokį nors įmantrų vardą. Apsilankė Kaune, įsigijo paukščiams žieduoti skirtą žiedą, išklausė patarimų kaip tai taisyklingai atlikti. Ir vieną koją padabino paukščių žiedavimo žiedu.

Lankydamasis Glinskių sodyboje sužinojau, kad šio paukščio išgelbėjimas - ne vienintelis Glinskių darbas apsaugant gandrus. Norint išsaugoti šiuos gražuolius Jono tėčiui Benediktui Glinskiui teko šiek tiek susikivirčyti ir su elektrikais. Tik po ilgų aiškinimų bei įrodymų pavyko šiek tiek „pakoreguoti“ aukštos įtampos elektros linijos trasą, kuri anksčiau buvo jų žemės ribose, netoli gandralizdžio. Svarbiausias korekcijos siekis - ne „išguiti“ elektrikus, bet atitolinti elektros liniją nuo sodyboje esančio gandralizdžio. Mat ne vienerius metus Glinskiams teko būti tragiškų įvykių, kai nuo elektros įtampos būdavo nutrenkiami gandrai, liudininkais. Jiems, kaip sakė Jonas, būdavo sunku stebėti gandrų pergyvenamas vos ne kasmetines netektis, todėl taip intensyviai ir siekė pakoreguoti elektros linijos trasą.

Šį pavasarį ilgakojų jie laukia su dviguba viltimi - gal sugrįžusieji priims į savo būrį per žiemą išsaugotąjį ilgasnapį; gal nuo šio pavasario elektros linijoje nebežus širdį pamaloninantys, per pievas braidžiojantys ar ant pastatų stogų snapais kalenantys gandrai.

Kalbantis dar žiemą, Jonas atviravo: per Blovieščių, Gandro šventę, dieną, kai į Lietuvą parskrenda gandrai, jis savo globotinio dar, tikriausiai, nepaleis. Lauks, kol padangėje pasirodys gandro giminaičiai. Ir tik tada atvers gandro „viešbučio“ duris.

Jonas tikisi, kad tada jo išsaugotas ir pakrikštytas (Nr.5886, su ženklu, kad žieduotas Lietuvoje) gandras irgi įsilies į gentainių būrį ir bus priimtas kaip savas.

Gal taip ir atsitiks, o išsaugotas bei išgydytas gandras ne kartą, sukdamas ratus virš Jono bityno, dėkos už kilniaširdiškumą bei rūpestį, kuriuo buvo lepinamas žiemos sunkmetyje...

*  *  *

Seniau buvo teigiama, kad gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Bent vyresnieji tikėjo, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto. Netekėjusios merginos turėtų įsiklausyti: senoliai teigė, kad pamatytas skrendantis gandras reiškė, jog jos šiemet ištekės. Tupintis – dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.

... Kažkada Gandrinės buvo vadinamos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima: kokios pirmos naujų metų dienos, tokie - ir visi metai.

Gyvuoja ir dar vienas su švente susijęs keistas senolių tikėjimas (paprotys), kad per Blavieščių gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.

Šeimininkės Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų bandeles. Bandeles dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs.

Gaspadinėms per gandrines palinkėjimas toks: su Aušrine pasikelsi, su ryto pempėm pasisveikinsi - darbymečiu juosmens neskaudės. Be to, nesiseks tai gaspadinei, kuri pašykštės gandro dovanomis pasirūpinti, laiku nesuspės šventinę tešlą iš rupiai sumaltų miežių, kviečių, žirnių, grikių užmaišyti. Gandro vaišės, gandro „bolius“ (puota) – neįprastų valgių įvairumas. Pilni rėčiai, dubenys pyragėlių: šaltanosių, įdarytų krekenomis (pavasarį karvės veršiuojasi), o kanapinių pyragėlių, pyragėlių gandriukų su spirgučiais, lašinukais, grybais, medumi. Ir bandelės: kvapnios, minkštos. Tos bandelės buvo vadinamos kaukorais, kratiniais, šeškučiais, prėskieniais, švilpom. Tomis vaišėmis būtina dalytis su kaimynais, kad suberti pavasario dirvon grūdai vešliai, gražiai sudygtų.

Vyrams tupintis gandras – prastas ženklas. Darbai suksis kaip sunki girnapusė, o žmogus jausis tarsi vagoje supančiotas arklys. Žiūrėk, kuris ir smuklėje ant abiejų kojų susmuks, nes gandrai nekenčia latrų.

Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas - pažarsto rankomis, tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.

Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.

Gandrų palydos ir sutiktuvės buvo siejamos su tam tikais gyvenimo ir darbo papročiais. Buvo sakoma, jog gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Nuo šios dienos šeimininkės tarsi padovanodavo gandrams pavakarius. O rudenį nuo ilgakojų palydų datos dienos pradeda trumpėti, tad būdavo nebevalgomi pavakariai.

Miškuose, ant grybų tako, nulipdydavo iš paskutinio sniego, iš atšilusios žemės, susukdavo iš samanų, viržių, bruknienojų grybų kepures. Kad grybingi metai būtų, baravykai kaip kepurės augtų.

*  *  *

... Žmonės stebi: jei vėjas nešioja nuo stogo šiaudus, geras ženklas. „Meškos plunksnos lekioja, gandrai atplasnoja!..” – sako senoliai. Pasirodo meška karaliauja girioje šiltąjį, aviečių ir spanguolių pusmetį, o žiemą karaliaus lazdą (skeptrą) perduoda briedžiui.

Gandrinių šventė dar buvo vadinama Bičių diena. Aviliams įšilus, darbštuolės meduolės bitės pakyla apsiskraidyti. Tądien bitininkai į medžius keldavo spietines–drevinukes. Gal todėl ir bitininkas Jonas Glinskis bei jo šeima rodo tokį didelį dėmesį šiems paukščiams, kurie yra neatsiejama lietuviško kaimo dalimi.

Beje, ar žinote kodėl parskrendantys gandrai Lietuvoje labai dažnai vaizduojami nešantys snapuose ryšulėlius su naujagimiais? O gi todėl, kad nuo Joninių nakties iki Gandrinių – lygiai devyni mėnesiai....

Sakoma: gandrai iš šiltų kraštų parsineša po sparnu kielę, kuri dar vadinama ledosparde (paskutinius pavasario ledus išspardo). Gandrų ir kielių sugrįžimo į Lietuvą metas sutampa.

Nors tvirtinama, kad būtent nuo Gandrinių prasideda šiltasis pusmetis, tačiau šiemet jis vėluoja ir nepateisina senojo Blovieščiaus (slaviškai – gera žinia) vardo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"