Paieška Velykų proga – paroda

Velykų proga – paroda

 

Keista, tačiau australų krikščionys per Velykas kiaušinių nedažo. Minėdami šią šventę jie prisiperka šokoladinių kiaušinių ir zuikių. Užtat Sidnėjaus mieste jau daugiau kaip 180 metus iš eilės rengiama Karališkoji velykinė paroda.

Šio renginio metu į miestą atkeliauja kaimas su visais savo augintiniais. Parodoje eksponuojami tūkstančiai naminių gyvulių ir paukščių. Gyviesiems eksponatams čia sudaromos kuo puikiausios sąlygos: jie įkurdinami kondicionieriais vėsinamose patalpose. Kasdien keičiamas kraikui naudojamas smėlis ir šiaudai, šėrimui naudojami geriausios kokybės pašarai. Atsakingai dirba žiuri komisija: juk tai jai reikia atrinkti pačius geriausius galvijus bei sparnuočius ir paskirti jiems prizus – medalius bei kaspinus. Kartu parodoje išaiškinama ir pati geriausia gyvulininkystės produkcija.

Įdomu tai, jog velykinėje parodoje stropiai darbuojasi specialiai išrinktas veterinarijos komitetas, susidedantis iš kelių dešimčių veterinarijos specialistų. Šio komiteto nariai patikrina kandidatų į apdovanojamuosius šlapimo pavyzdžius. Juk pasitaiko, kad į parodą atgabentų augintinių šeimininkai ima ir palepina savo gyvuosius eksponatus kokiais nors anaboliniais steroidais ar raminamaisiais preparatais, nors tą daryti draudžiama.

Nedraudžiama čia tiktai išgražinti į parodą atvežtų gyvuliukų ir paukštelių. Kai kurie fermeriai specialiai šiam tikslui samdo specialistus, kurie gyvūnus maudo ir šukuoja, trina visokiausiais tepalais ir madingai apkerpa...

Velykinės parodos metu dėl prizų kovoja ne tik gyvūnai. Pavyzdžiui, labai populiarios yra medkirčių varžybos, rengiamos net nuo 1908 metų. Medžiai kertami ir rąstai kapojami specialiame stadione, o varžybų nugalėtojų nuotraukos pasklinda po visus šalies laikraščius.

Tačiau apskritai ši velykinė paroda – puiki priemonė žmonėms pailsėti nuo įtemptų darbų. Čia veikia daugybė atrakcionų, žiūrovus linksmina pulkai dainininkų, muzikantų, cirko artistų.

 

Puikus metas ištrūkti į gamtą

 

Turistas, per Velykas atsidūręs Norvegijoje, nustemba: miestų gatvės – kaip išmirusios. Visi šios šalies gyventojai per tradicines pavasario šventes skuba pabėgti iš per žiemą įkyrėjusių namų. Pasigrožėti velykine atributika – geltonais viščiukais, geltonomis gėlėmis, žvakėmis ir servetėlėmis bei įsigyti suvenyrų geriausia priešvelykiniu laikotarpiu, nes per pačias šventes visos parduotuvės būna uždarytos.

Dalis norvegų per velykines atostogas keliauja į Viduržemio jūros kurortus ar į kitas užjūrio poilsiavietes, tačiau dauguma jų poilsiui pasirenka tradicinį laisvalaikio būdą – buvimą kalnuose. Nenuostabu – juk dauguma norvegų kalnuose turi trobeles.

Velykinių atostogų dienos būna panašios viena į kitą: keliamasi, pusryčiaujama, pasiimamas termosas su karštu maistu ir visai dienai išeinama į gamtą. Slidinėjama arba karstomasi kalnais, kol nusileidžia saulė. O vakare kalnų trobelėje mėgaujamasi pačių pasigamintais pagerintais pietumis. Deja, tarp jų margučių nebėra – čia niekas jų nedažo. Kaitriai liepsnojant židinio ugnelei, skaitomos knygos, žiūrimi kino filmai, sprendžiami kryžiažodžiai...

Žodžiu, Velykos Norvegijoje – nebe religinė šventė. Tai – tiesiog atostogos, skirtos pailsėti nuo žiemos ir pasisemti energijos likusiems beveik dviems niūriems mėnesiams, kol į šią šalį pagaliau atkeliaus vasara.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"