Paieška Tikras pavasaris ateina su Velykomis

Tikras pavasaris ateina su Velykomis

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Pasak Lietuvos liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus Papročių ir apeigų poskyrio vadovės Nijolės MARCINKEVIČIENĖS, Velykos – viena iš pačių gražiausių bei įspūdingiausių lietuvių švenčių. Šios šventės ištakos glūdi senų senovėje. Velykos pasižymi labai turtingomis tradicijomis, apeigomis bei tikėjimais, kurių dalis gyvuoja ir mūsų dienomis. 

 

Šventintos verbos galia

 

Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės – įžanga yra Verbų sekmadienis, kai tikintieji į bažnyčias traukia su verbomis, kurios yra pašventinamos. Verba – tai paprastai žilvičio, gluosnio vytelių bei kai kurių kitų augalų (dažniausiai kadagio) šakelių  ryšulėlis, ir dabar turintis tam tikrą simbolinę prasmę.

Kaip primena N. Marcinkevičienė, šventintą verbą seniau žmonės būtinai laikydavo visus metus tam tikrose namų vietose. Ta vieta turėdavo būti garbinga, nes dalyvavusi apeigose verba jau būna šventa, o švento daikto juk negalima numesti, kur pakliuvo. Be to, ši verba turėdavo ir toliau būti naudojama tam tikrais atvejais – atsiginti nuo nelaimių, ypač nuo perkūnijos, kad žaibas trobos ar kito pastato nepadegtų. Taigi pagarbiai dėdavo žmonės šventintas verbas už šventųjų paveikslų, o kai jos sudžiūdavo, ilgiau saugoti taip pat turėjo būti tinkama vieta. Pavyzdžiui, visai tiko verbą užkišti už lubų sijos (balkio).

Norint apsisaugoti nuo griaustinio, nuo verbos puokštės nuskinama kadagio šakelė ir sudeginama, dūmus išleidžiant pro kaminą (o šiaip kilus perkūnijai kamino kaištis buvo aklinai užstumiamas, tačiau tikėta, kad šventintos verbos dūmams reikia leisti išvinguriuoti pro kaminą, nes jie nukreipia žaibus nuo sodybos į šalį, taigi ir kamino sklendė tam tikslui atšaunama). Be to, deginamos verbos dūmais buvo galima atsiginti nuo blogų akių (nužiūrėjimo) ir net pagydyti ligonį, ypač vaiką. Visoje Lietuvoje verba laikyta veiksminga priemone siekiant išgydyti įvairiai  negaluojančius, bet ypač velnio apsėstus, nužiūrėtus vaikus. Manyta, kad tinka degintos verbos šakele aprūkyti ir pavasarį pirmąkart išvaromus iš tvartų galvijus. Verbos dūmais pasmilkydavo taip pat patalpą, kurioje šarvodavo mirusįjį.

Kita vertus, deginamos verbos aromatas padeda kurti šventinę nuotaiką. Verbos dūmais pasmilkydavo trobą, kai laukdavo atvažiuojant kalėdoti kunigo, nes tuo metu gyvenamasis pastatas turėdavo būti apgintas nuo piktosios dvasios. O verba pašventinta troba sakraline švara net tapdavo panaši į bažnyčią. Taigi šiam simboliniam pavasario žalumos ženklui buvo priskiriama iš tiesų didžiulė galia.

Verbos įvairiose Lietuvos vietose ne tik būdavo nevienodos dėl joms naudojamų skirtingų augalų, bet ir savaip surišamos. Sakysim, pietrytinėje Lietuvoje gyvavo tradicija apraišioti vilnoniais siūlais. Mat buvo tikima, kad šie verbos siūlai gelbsti nuo skausmo ir, žinoma, pašalina nužiūrėjimo padarinius. Tam tikslui siūlu būdavo apjuosiamas ligonis ar aprišama skaudama kūno dalis – ranka, koja ir t.t. Be to, verbos siūlu, užrišamu ant rankos riešo ar kojos, naudodavosi ir žiniuoniai, užkalbėtojai. Pavyzdžiui, norėdami panaikinti karpas, rišdavo tiek mazgų, kiek yra karpų. Verbos dūmais būdavo apsmilkomi ir bičių aviliai, juos šventinant. 

Tačiau verbai priskiriamos galios buvo veiksmingos, su retomis išimtimis, tik vienerius metus.

 

Spalvingieji gyvybės simboliai

 

Per Velykas bažnyčioje pašventinami maisto produktai, ypač kiaušiniai, parsinešama į namus švęsto vandens. Labai sena velykinė tradicija – kiaušinių marginimas kadaise buvo itin reikšminga apeiga. Mat kiaušinis turi tam tikrą simbolinę funkciją – siejamas su pavasariu, gamtos atgimimu. Jis buvo ir priemonė apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Yra žinoma, kad lietuviai per pavasario šventes margindavo kiaušinius dar karaliaus Mindaugo laikais, taigi gerokai anksčiau nei Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė.

Margučių raštai turėjo simbolinę prasmę. Ypač šiuo atžvilgiu buvo vertinami raudonai dažyti apeiginiai kiaušiniai. Mat raudona spalva reiškė šviesos, gimimo, gyvenimo bei sėkmės jame nedalomą vienovę. Šiai spalvai buvo priskiriama galia išvaikyti piktąsias dvasias, pašalinti bet kokias kitas blogybes.

Žaliai dažomi kiaušiniai simbolizavo javų daigus ir apskritai pavasarį dygstančius, atsigaunančius augalus. Mėlyna spalva, aišku, simbolizavo dangų, geltona – pribrendusius javus. Labai svarbi vieta buvo skiriama juodai dažytiems kiaušiniams. Tai – žemės, iš kurios kyla visa gyvybė, visa augalija, simbolis, vienos iš svarbiausių dievybių – Žemynos – skiriamasis ženklas.    

Kiaušiniai pagal tradiciją marginami Didįjį šeštadienį. Dabar, žinoma, spalvos, kuriomis puošiami margučiai, jau yra daugiau dekoratyvinio, o ne apeiginio pobūdžio. Tačiau vis dėlto vertėtų prisiminti, ką jos reiškė mūsų protėviams, gyvenusiems natūralios gamtos apsuptyje ir nuo jos daug labiau priklausantiems, negu mes, šių dienų žmonės. O, sakysim, remiantis senovine pasaulėjauta, mėginimas iššifruoti vieno ar kito margučio rašto simbolines reikšmes galėtų būti labai įdomi pažintinė pramoga.

 

Velykų stalo žaluma

 

Kadangi Velykos yra archaiška šventė, taigi ir iki šių dienų jos valgiams ruošti yra būdingas produktų natūralumas, nenaudojant jokių dirbtinių priedų bei pagardų. Kiekvienas patiekalas turi tam tikrą prasmę, lemiančią žmogaus gerovę, o apeiginio valgymo, stalo papuošimo tradicija buvo siekiama pagerbti tą nepaprastą šventinį metą. Todėl ir pačios paskutinės dienos prieš Velykas labai sureikšminamos. Štai velykinis ketvirtadienis buvo vadinamas žaliuoju, tikriausiai todėl, kad tą dieną šventiniam stalui puošti jau ieškota tinkamos per žiemą išsilaikiusios žalumos. Kadangi stalas pirmiausia turėdavo būti papuoštas žalumynais, jų tekdavo eiti ieškoti į mišką. Tikdavo bruknienojai, pataisų šakelės, beržo šakelės su pumpurais. Vietoj šių žalumynų ant stalo galėjo būti padėtas dubuo su išdaigintų avižų ar miežių želmenimis. Žalia spalva simbolizavo amžiną gyvybę, vadinasi, natūralu, kad šios spalvos simboliniai atributai turėjo ir tam tikrą apsaugos nuo įvairių negandų funkciją. Todėl ir šventasis Jurgis, kuris laikytas gyvulių, ypač arklių, globėju, taip pat siejamas su žalia spalva, nes jis parūpina žolės visiems jos išsiilgusiems gyvūnams.  

Velykų pusryčiams būdavo patiekiami mėsiški valgiai ir būtinai – kietai virti kiaušiniai, kurie valgomi pirmiausia. Bažnyčioje pašventintas kiaušinis dalijamas visiems šeimos nariams, paskui jau ateina eilė nešventintiems margučiams, kuriais susidaužiama, stengiantis nustatyti, kurio šeimos nario pasiimtas kiaušinis bus tvirčiausiu lukštu. Mat tam ir visi metai bus laimingesni, negu kitiems. Svarbu buvo ir kaip kiaušinis lupasi: jei lengvai lukštas atsiskiria nuo baltymo, tais metais gerai derės linai, o jei sunkiai – linai neužderės ar bent jų pluoštas bus netvirtas, nekokybiškas. Na, o suvalgius po kiaušinį (užsibarstant šventinta druska bei tepant sviestu), jau ateidavo eilė kitiems – mėsiškiems – Velykų valgiams.

Tačiau velykiniams kiaušiniams buvo teikiama tokia didelė reikšmė, kad net lukštų žmonės neišmesdavo kaip kokios bevertės atliekos. Juos sutrindavo ir sulesindavo vištoms. O šventintų kiaušinių kevalų skeveldros buvo tiesiog saugomos, nes tikėta, kad padeda nuo kai kurių ligų. Tam tikslui sutrintas lukštas dedamas į puodelį ir padeginamas ant ugnies, matyt, kad paskleistų tam tikrą gydantįjį kvapą.

Beje, buvo gajus paprotys Velykų stalo valgiais vaišinti ir elgetas ar bet kokius pakeleivius, netikėtai užėjusius į sodybą žmones. O kartais net būdavo pasikviečiamas pažįstamas neturtėlis ir gerai privaišinamas. Mat tikėta, kad bet koks vargeta prie Velykų stalo namams atneša laimę, gerovę.

Taigi ir šventės dienomis užklydę ubagai būdavo ne vien gausiai valgydinami. Į terbas jiems šeimininkai prikraudavo duonos bei mėsos, kad nelaimėliui ilgesniam laikui sotaus maisto užtektų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"