Paieška Burunduko uodegytė

Burunduko uodegytė

Elena BUDNIKIENĖ

Utena

 

Burundukai – mažyčiai gražučiai taigos padarėliai, kuriuos ten, už Uralo, visi gerai žino. Su jais susipažino ir mūsų tremtiniai.

Didumo jie sulig ūgtelėjusiu kačiuku. Kailinėliai šviesiai rudi, uodegytė trumputė juoda su baltų plaukų brūkšneliais. Su tais žvėriukais susidūriau Chabarovsko krašte, paskiau Kolymoje. Kai dirbome prie geležinkelio, kasdien tekdavo užkopti ant aukšto kalno. Jo skardyje beveik visada aptikdavome saulėje besišildančią gyvatę, storumo sulig šimtasiūlės rankove. Viena mūsų brigados narė rusė Katia stengdavosi kasdien užmušti bent po vieną gyvatę, nes šventai tikėjo, jog už tą gerą darbą Viešpats atleidžia keturiasdešimtį nuodėmių...

O ant kalno mus visada pasitikdavo burundukas. Nors būdavome amžinai alkanos, bet žvėreliui visada numesdavome po trupinėlį. Gavęs kuklių vaišių, burundukas atsitūpdavo ant užpakalinių kojyčių, priekinėmis letenėlėmis laikydamas duonos gabaliuką jį gražiai sugrauždavo.

Magadane mus pasiuntė į šienapjūtės darbus. Mes, penkios lietuvaitės, gyvenome pirkelėje ant upės kranto. Pranutė savo gultą papuošdavo gražiai išdrožinėta tualetine dėžute, kurią per tvorą permetė jos draugas, uždarytas vyrų zonoje. Kartą parėjusios iš darbo pamatėme, kad ant tos dėžutės tupi burundukas. Mat mes turėjome kumelę šienui vežti, o jai skirdavo šiek tiek avižų, kurios ir priviliojo žvėrelį į mūsų pirkutę. Joje, už karnizo palubėje jis ir apsigyveno.

Nežinia, kiek laiko būtų gyvenęs, bet priglaudėme našlaitį kačiuką. Šis paaugo ir sykį matome – atneša dovanų savo laimikį, mūsų burunduką. Ką darysi, taip jau būna...

Tuo laiku aš susirašinėjau su tautiečiu dailininku. Mat po Stalino mirties jau būdavo galima gauti laiškų iš kitų lagerių. Savo laiškus mano pažįstamas pagražindavo akvarelėmis. Džiaugėsi, kad gavęs dažų, tačiau gero teptuko neturi – mat vis nepagauna burunduko, iš kurio uodegytės išeina labai geras teptukas. Taigi man nieko daugiau neliko, kaip tik nukirpti mūsų žuvusio burunduko uodegėlę, įdėti ją į sulankstytą trikampį laiškelį ir pasiųsti ten, kur ta uodegėlė labai pravers...

REDAKCIJOS PASTABA. Kalbant apie burundukus, dar reikėtų pridurti, kad jie priklauso voverių šeimai. E. Budnikienės apibūdinimą galima papildyti tuo, kad burunduko kailį puošia penkios tamsios juostos išilgai šonų ir nugaros. Minta medžių sėklomis, uogomis, grybais, vabzdžiais, žiemą eina miegoti, bet tas miegas kartais nebūna labai gilus, todėl pasidaro maisto atsargas. Sibire anksčiau būdavo medžiojamas, iš kailiukų gamindavo gražius gaminius. O dabar nemaža burundukų laiko gyvūnų mėgėjai narveliuose.

Burundukas burunduku, tik įdomi ir ta Katia, kuri vis taikydavo kasdien užmušti nors po vieną gyvatę, nes už kiekvieną atleidžiama net keturiasdešimt nuodėmių... Matyt, labai smagi moterėlė buvo, kad kasdien spėdavo bent po keturiasdešimt kartų nusidėti...

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"