Paieška Tylioje pamiškėje – Netiesų kaimelis

Tylioje pamiškėje – Netiesų kaimelis

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Profesorius Česlovas Kudaba knygoje „Kur Nemunas teka“ rašo: „Išnykus iš akiračio Merkinei, upė patenka į vieną įspūdingiausių apylinkių. Nemunas čia lyg kiek susiaurėja, sraunus, aukštom pakrantėm. O tos pakrantės apaugusios tyliais miškais. Kelių kilometrų tarpe nematai nė vienos sodybos, jokios valties, negirdi balsų – senovinis Nemunas /.../ Dešinėje, tylioje pamiškėje ir panemunėje – Netiesų kaimelis“ (56 psl., Vilnius, 1970, Mintis).

Kaimelis iš tiesų visai mažas, bet prisiminimų apie jo praeitį yra daug. Gal todėl, kad čia buvo tarpukario Lietuvos banko valdytojo Paknio dvaras... Aldona Matulionytė-Skaržinskienė šiame miškų apsuptame kaime mokytojavo šešerius metus, iki 1969-ųjų. Mokykla buvo įsikūrusi apleistame dvare. Mokytojos tėviškė – Krokialaukis, kur dzūkišką šnektą jau paįvairina suvalkietiška tarmė, kur laukai platūs ir derlingi, o miškeliai maži. Netiesų kaimelis jaunai mokytojai iš pradžių atrodęs nesvetingas, tėvai net verkę, išleisdami į tokį gūdų kraštą. Bet greit paaiškėjo, kad žmonės Netiesose labai geri, labai draugiški. Tą patį sako ir Veronika Raugalienė, kurios jaunystė prabėgo Apsingės kaimelyje, netoli nuo Netiesų. O Vitas Raugala, gimęs ir augęs Netiesose, paklaustas, iš kur toks keistas kaimo vardas, šypsodamasis porina: matyt, melagiai, o gal kokie kreivi, netiesūs žmonės kadaise čia gyveno. Ir dar prisimena Vidas Raugala, kaip  irstydavo Nemune dvarininko Paknio svečius ir gaudavo už tai litą ar pusantro. Kauniškiai svečiai jau turėdavę spiningus, iš užsienio atsivežę, nė vienas panemunės žvejys tokios trumpos meškerės su rite dar nebuvo matęs. Ant kokio raikščio, sako Vitas Raugala, pririši kabliuką ir prigaudai, kiek reikia, nes žuvų Nemune buvo daug. Su viena kirmėlaite gali šešiolika žuvų pagaut... Gal ir ne viskas teisybė, ką šypsodamasis porina Vitas Raugala, juk labai seniai visa tai buvo. O Stanislava Tučinskienė aiškiausiai prisimena neramius pokario metus. Naktį į pirkią beldžiasi partizanai, dieną atvažiuoja stribai, ir partizanus reikia išmaitinti, ir valdžią išmaitinti. O sau – kas lieka. Dvarą po karo sovietų valdžia nacionalizavo, viską išplėšė, išgriovė, kažkas sudegino didelį kluoną. O kokie čia buvę gėlynai, koks vaismedžių sodas! Takas prie Nemuno buvo apsodintas „pireikomis“, ir rožynas buvo. Paknys jau žadėjo statyti vilą pušyne, jo keturi sūnūs buvo, ir visi pabėgo į užsienį... Prisimena Stanislava Tučinskienė vienišą senuką Petrą Bilevičių, kurį iš Kauno buvo atsivežęs Paknys. Globojo Tučinskų šeima tą vienišą, Netiesose pasilikusį žmogų, jis buvo kurčias, bet visus darbus dirbo kruopščiai, mėgo gaudyti ežeruose ungurius. O Nemune tada žvejojo toks Kvaraciejus, jį vadino Jurčiku, atplaukdavo su luotu iš Merkinės, kartais ir nakvodavo čia, savo luote, ir prašydavo, kad Tučinskai nepaleistų šunies, nes jis braunąsis į luotą. Geras buvęs žvejys Kvaraciejus, žuvų atnešdavęs... Pasakoja Stanislava Tučinskienė, prisimena viską aiškiai, ir atrodo, kad buvo tada dvare kažkokia mums jau nebesuvokiama harmonija, buvo aiški kiekvieno žmogaus vieta, buvo susiklausymas.

O Janina Želežauskaitė prisimena, kad Netiesų kaimo vaikai eidavo į dvarą pasižiūrėti kalakutų, nes valstiečiai tokių paukščių nelaikė. Baugščiai žiūrėdavę vaikai į dvarininką, pasipuošusį baltais rūbais, bet jis nebuvęs piktas, net saldainių duodavęs. O kai statė dvare naują tvartą, tai visiems rūpėjo pasižiūrėti, kaip meistrai jungia plytas – cementas tada buvo labai brangus ir tiktai dvarininkai galėjo jo nusipirkti. Ne tiktai pasakoja, bet ir to meto nuotraukas rodo Janina Želežauskaitė. Ir sako, kad šitos šeimos relikvijos pabuvojo net Sibire, Irkutsko srityje. Išvežė Vlado Želežausko šeimą (tai buvo 1951 m.) už tai, kad jie padėdavo paskutiniesiems šio krašto partizanams – perkeldavo per Nemuną, duodavo maisto...

Nelinksmos Netiesų istorijos. Bet yra ir tokių, kurios dabar atrodo juokingos. Mokytoja Aldona Skaržinskienė gerai prisimena, kaip kruopščiai mokinukai Merkinės tarybinio ūkio bulvių plotuose ieškojo kolorado vabalų. Niekas to baisaus kenkėjo dar nebuvo matęs, mokytojai buvo gavę tik piešinius, o vaikai rinko nuo bulvių lapų visokius „buželius“ ir rodė mokytojai. Pedagogai tada ir ūkines knygas rašė, skaičiavo gyvulius sodybose. O jau kai prisiartina rinkimai, mokytojas būtinai padaromas agitatorium.

Visi Netiesų gyventojai dabar dar labai gerai prisimena didįjį Nemuno potvynį 1958-ųjų pavasarį. Aldona Pigagienė pasakoja, kaip vyrai tomis dienomis žuvavo dvaro kieme, kuris visas buvo apsemtas: vieną tinklo galą buvo labai patogu pririšti prie Tučinskų pirkios durų rankenos. Atrodo, tai buvo labai seniai, betgi ir praėjusieji, 2007-ieji metai – išskirtiniai. Todėl, kad nepaprastai užderėjo riešutai. Tas netikėtas derlius šiandien mums gali priminti, kad toji laukinė Gamta kadaise iš tiesų buvo dosnesnė. Ūkininkai, žinoma, neturėjo laiko nei žuvauti, nei riešutauti, nei uogauti, betgi ir vaikai tada miške ar paupy jautėsi lyg savo kieme. O tų vaikų kiekvienoje sodyboje augo daug. Mokytoja Aldona Skaržinskienė prisimena, kad į Netiesų mokyklą susirinkdavo net 40 pradinukų, o kiti pėsti keliaudavo į Merkinės vidurinę. Žinant, kad Netiesų kaime buvo tik 12 sodybų, atrodo, vaikų buvo kaip žirnių. Ir nė vienas vasarą juk nevalgė duonos dykai, vis kokio darbo surasdavo, ne vien paskui gyvulius bėgiojo. Žinoma, ir gyvulių tada ūkininkai laikė daug. Dabar gi visame kaime liko tik trys karvės.

Viskas keičiasi. Gal tik tas nuošalumas, mažo kaimelio tyla vis dar išlieka tokia pat, kurią tada pajuto profesorius Česlovas Kudaba. Bet atrodo, kad yra dar vienas nelabai kintantis šio krašto ženklas – grybai. Kai ateina ruduo, kai pasirodo grybai – prapuola visos ligos ir negalios. Ir ne tiktai Netiesose šitaip. Toji grybautės epidemija pasikartoja kasmet visoje Dzūkijoje – nuo Musteikos iki Kapčiamiesčio. Ir tada atrodo, kad viskas gerai, kad tikrai iškalbinga yra toji panemunės kaimelio tyla.

...Prisimenu dabar, kaip štai tokį ramų rudenį Musteikos bitininkas Vincas Kašėta paklausė, kodėl bičių spiečiai vasarą iš kaimo vis lekia į Čepkelius, į pirmykštį raistą, kur žmogaus globos tikrai neranda. O lekia jos, matyt, todėl, kad tebėra gyva toji laukinė jų prigimtis. Tai gal ir grybavimas tikram dzūkui vis dar tebėra šventa priedermė, tarsi tolimas protėvių gyvenimo aidas.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"