Paieška Rašytojas Vytautas BUBNYS

Su grožio slėpiniais

Vytautas LEŠČINSKAS

Rašytojas Vytautas BUBNYS iki šiol savo romanuose daugiausia vaizdavo kaimą, tad su gailesčiu pastebi, kad dabar žmonės dažnai jau atpratę ūkininkauti.

 

Tėviškėje pasitinka išlakios eglės

 

„Matau – kaime nebent vienas kitas gyvuliukas ganosi, - kalbėjo V. Bubnys. – Maisto iš parduotuvės į namus žmonės nešasi. „Blogai, sunku gyventi“, - dejuoja. Kiekvienas nori būti aprūpintas, visko turėti, o dirbti – nelabai linkę... Mes jau balandžio antroje pusėje paprastai į kaimą kraustomės, kasmet nuo pavasario iki rudens savoje sodyboje daugiau būname. Vasarą beveik nuolat gyvename tame vasarnamyje, kuris stovi gražioje vietoje, palei ledynmečio slėnį, Širvintų rajone. Miškas netoli, žvėreliai aplinkui šmirinėja, taigi tikrai nenuobodu. Turime didelį seną sodą, bet ir naujų medžių įveisėme. Gėlynu žmona Elena rūpinasi, pačių įvairiausių augalų kasmet prisodina. Aš kaime augęs, o ji, gal, atrodytų, greičiau miestelio vaikas, bet gėles mėgsta labiau už mane. Žinoma, ir aš niekada nebuvau atgręžęs nugaros į gamtą, į kaimą. O dabar, jau vyresniame amžiuje, ypač smagu matyti tą natūralią žalumą aplinkui, stebėti metų laikų kaitą, džiaugtis paukščių giesmėmis.“

Vasarą rašytojų šeima daugiau poilsiauja, užtat šaltuoju metų laiku didžiausiems kūrybos darbams atsideda. Ir Elena Kurklietytė, ir Vytautas Bubnys tikina, jog du kūrėjai namuose puikiausiai išsitenka, vienas kitam dirbti nė kiek nekliudo. O kai pavasarį atšilus orams į kaimo sodybą persikelia, ten taip pat kiekvienas aibę savų darbų randa.

„Gaila, kad gamtos svarbą žmogui ne visi supranta. Kai kurie ir mieste gimę, bet vis tiek sąsajos su gamta nepraranda, sakysim, artimiau bendrauja su kaime gyvenančiais seneliais, pas juos vasarą ir vaikus nuveža pagyventi, tad tokiems vaikams gamta tampa artimesnė. O jei užauga, kaip sakoma, ant asfalto ir nežino nei kaip javai laukuose atrodo, toks gali likti abejingas gamtai ir suaugęs. Labai vaikas įsimena tai, ką tėvai jam pasakoja apie gamtą. Juk jei maloniai su mažuoju kalbėsime, sakysim, apie tai, kad reikia saugoti pasodintus medelius, ypač jei patys jam matant ar net padedant juos ir sodinsime, vaikas tikriausiai augs gamtai neabejingas. Galiu tai patvirtinti, remdamasis sava patirtimi, nes kaip tik tokia buvo mano vaikystė. Teko ir medelius sodinti, jais rūpintis. Ir dabar, kai nuvažiuoju į tėviškę, kuri yra Prienų rajone, visada aplankau sodo pakraštyje labai dideles, gražias egles. Jas sodinau drauge su broliu. Beje, tada buvau gal septynerių metų. Tuo įdomesnės atrodė tos eglaitės, kad nelabai kas tada kaime šiuos medžius ir sodino. O mano broliui šovė į galvą tokia mintis, mat atrodė tikrai jau tvirtai prie gamtos prilipęs, medžių įvairovę mėgo. Dar prieš karą jis buvo jaunasis ūkininkas, net parodose dalyvavo. Taigi malonu prisiminti: pasodinome mažų medelių, o dabar jie jau tokie dideli, gražūs... Ir mamos darželis puikiai vešėjo. Nuostabūs atrodė pasisėdėjimai gamtoje pavakare, vakare. Išeidavome, ypač šventadienių vakarais su tėvais pasivaikščioti ir tarsi tikrai susiliedavome su gamta. Būdavo, išgirsti paukštį čiulbant. Atspėk, vaikeli, sako tėvas ar motina, koks čia paukštis gieda? Žinoma, stengiesi atspėti, nors ne visada pavyksta. Bet čia jau tėvai pagelbsti. Tokie pokalbiai – geriausios pamokos. 

Savaitgaliais dainos labai gražiai skambėjo. Jaunimo kaime daug buvo. O dabar dainuoja, deja, dažniausiai girti. Bet ar tai dainos?“ – peikė netikusius „linksmintojus“ rašytojas.

 

Palaiminimas iš dangaus?

 

Prisimena V. Bubnys ir vieną, sakytum, keistą gamtos reiškinį, kurį teko stebėti jau brandžiame amžiuje ir kuris pasirodė esąs lemtingas:

„Tai buvo 1999 metais, rudeniop, bet labai gražią, saulėtą dieną, Trakų rajone, prie vieno ežero, dar prieš susituokiant man su Elena. Pamatėme didžiulį, labai seną ąžuolą. Elenai pasiūlius, mes po juo palindome, nes sakoma, kad labai sveika prie ąžuolo prisiglausti pečiais ir išsitiesti, pastovėti visu kūnu prie kamieno prisispaudus. Anksčiau to nebuvau daręs. Sustojome, rankomis susiėmę – įsimylėję žmonės. Stovim po ąžuolu ir žvelgiam į Vakarus. Matome, kaip keičiasi, plaukia tolyn debesys. Netrukus įžvelgiame lyg susiformavusius paukščio sparnus ir žmogaus galvą. Pagaliau šie fragmentai virsta lyg žmogaus, apsivilkusio vientisu ilgu drabužiu, figūra. Stebimės abu, o Elena pirmoji sako: „Žiūrėk, angelas!“ Ir tikrai tai buvo panašu į angelo figūrą. Kurį laiką grožimės nuostabiu vaizdu. Paskui, žiūrim, nuplaukė nepaprastas debesis, išskydo, pradėjo nykti. Abiems atrodė, kad tas reiškinys yra mums skirtas palaiminimas. O po kelių mėnesių susituokėme. Gyvenome po to prabėgusius metus ir gyvename dabar gražiausiai sutardami. Matyt, angelo figūra buvo kažkoks mistinis ženklas, išpranašavęs mūsų santarvę. Galbūt vylėmės ir dar ne kartą tą angelą pamatyti, žiūrėdami į debesis. Tačiau daugiau nieko panašu neteko išvysti. Tai buvo mums be galo graži, brangi ir nepamirštama gamtos bei dangaus dovana.“ 

 

Vaizduotę žadina vėjo daina

 

E. Kurklietytė sako, kad lemiamą reikšmę gamta įgyja ir jos kūryboje:

“Rašydama pirmąjį romaną „Lyla“, įkvėpimo sėmiausi ypač iš aplinkinio gamtovaizdžio, iš vėjų, nes ten yra ledynmečio slėnis ir skardis, tad vėjai labai stiprūs, įgyja įvairių švilpesio tonų. Kartą suskaičiavau net septynis balsus vėjo orkestre. Iš to įspūdžio, pavyzdžiui, atsirado personažas Vėjų Močia. Ji šiek tiek mistiška, tarsi vėjus valdo, pasistatė vėjo vargonus. Tokie vargonai iš tiesų žinomas dalykas. Iš kokių nors vamzdelių, net iš butelių galima juos sudėlioti. Man ta vėjo daina, kaip ir įspūdingas kraštovaizdis, labai žadina vaizduotę… Parašiau naują romaną, kurį pavadinau „Šešėlių verpėja“. Tai iš tikrųjų kūrinys, lyg padiktuotas pelkės vaizdų, jos užburiančio alsavimo. Pelkė šiame romane yra ne tik fonas, tai tarsi svarbiausias veikėjas. O kur pelkė, ten ir laumės gali pasirodyti. Taigi nugrimztu į mitą. Bet veiksmas susietas su dabartimi. Archeologas kasinėdamas aptinka žmogaus skeletą ir pats pradeda įvykį mitologizuoti, svajoja, atkasti visą senovinę gyvenvietę. Jis mąsto: kas galėjo būti ta moteris, kurios palaikus rado… O antra dalis – jau akmens amžiaus atšvaitai. Pasirodo, tas mitas turi pamatą. Reikia manyti, kad laumės akmens amžiuje, matriarchate, buvo audėjos. O austi senų senovėje reiškė dirbti šventą darbą.”

Romano autorė prisimena ir pelkėje patirtą nepaprastą įspūdį, kuris ilgai nedavė ramybės. Beje, anksčiau niekada neregėtą vaizdą matė ne ji viena, bet ir dvi liudininkės, su kuriomis drauge patraukusi rinkti spanguolių.

 

Audeklai ir nuogos moterys pelkėje

 

„Buvo skaisti rugsėjo diena, kai aš su viena kaimo moterimi ir su jos šešiolikamete anūke, atvažiavusia iš miesto, išėjau spanguoliauti, - prisiminė tą atsitikimą ponia Elena. – Matom – ežeras, išgaubtas kaip akis, nes labai žema vieta, o toliau nudžiūvę beržai, kaip paprastai būna pelkėje. Tarp beržų įžvelgiu lyg kokias septynias stelas, tarsi balto marmuro stulpus. Sakau: kas čia – kažkokie paminklai? Jau pradedame spanguoliauti, ir matau, kad nuo tų beržų, kurių aukštis keturi-penki metrai, lyg kažkokio balto audeklo juostos kabo – gal ant septynių stuobrių. Dar po kurio laiko įžvelgiu lyg vaikščiojančių nuogų moterų figūras. Rodau tą vaizdą savo draugėms, jos taip pat mato. Visa tai stebėjome keturiasdešimt minučių. Paskui bespanguoliaudamos pakeliam galvas – paslaptingas vaizdas dingęs, nieko nėra. Taigi man reikėjo bėgte bėgti artyn pažiūrėti, kas ten yra, ne toks jau didelis atstumas buvo. Ne, svarbu mat spanguolių pirmiau prisirinkti. Atrodė, uogos tokios didelės. Bet kai parsinešiau namo, pamačiau, jog visai nedidelės… Mane kankino mintis: ką pelkėje matėme? Jokio logiško paaiškinimo, kas tai buvo, nerandu. Pirmiausia, audeklo juostos ant tokių aukštų stuobrių – kaip pasieksi pakabinti? Kita vertus, ko nuogos moterys ten vaikščios? Be to, jos ne šiaip vaikščiojo, o judėjo tarsi sulėtintoje kino juostoje. Man tai nedavė ramybės beveik kasdien gal penkerius metus. Tai va, ir naujame romane pelkė – svarbiausias veiksmo fonas. Apskritai pelkėje įžvelgiu neapsakomą grožį. Štai ką reiškia kūrėjui gamta: padiktuoja idėją, sužadina vaizduotę.”

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"