Paieška Tobulinkime miškų valdymą negriaudami

Į devynis vilkus bežiūrint...

Tobulinkime miškų valdymą negriaudami

Doc. dr. Julius DANUSEVIČIUS

 

Šiandien madinga pateisinti darbo trūkumus valdymo reglamentų netobulumu. Neįsigilinus dažnai siūloma reformuoti valdymą, patiems netikint, kad reikalai pagerės. Kai kur siūlomi ir revoliuciniai pertvarkymai, neanalizuojant nesėkmės priežasčių, jų šalinimo būdų ir naudos. Todėl dažnai reformos „buksuoja“ ar gaunami neigiami reformų rezultatai. Taip gali nutikti ir reformuojant miškų valdymą, kuris, be abejo, atsilieps miškininkystės plėtotei. Sėkmingai plėtoti miškininkystę vien pagal valdančiųjų norus rizikinga, nes miškai, kaip biologinė ekosistema, sunkiai atsikuria ar atkuriama, o padarytos klaidos gali dabar atsiliepti mažiau negu ateityje. Juk miškas – ne namas, „sugriovus“ per metus neatstatysi. Tam reikia mažiausiai dviejų žmonių kartų. Pavyzdžiui, mes dabar naudojamės 1900-1910 metais želdytais miškais. Tad miškininkystės priemonių rezultatyvumo vertinimo atstumas didžiulis ir dažnai ne tų pačių autorių, nes jų jau nebebus. Norint išvengti klaidų miškininkystėje, būtini keli saugikliai. Vienas iš jų – plati miškininkų diskusija.

Pažvelkime į praeitį. Po Antrojo Pasaulinio karo Lietuvos miškų produktyvumas buvo žemas ir tesiekė vos 76 m3/ha. Mūsų kartos miškininkavimo dėka produktyvumas pakilo iki 207 m3/ha (padidėjo 2,7 karto), o krašto miškingumas - atitinkamai: nuo 19,7% - iki 32,8%. Taupiai naudojant, brandžių medynų padaugėjo nuo 5% iki 20,5%. Sukauptas didžiulis kiekis medienos. Kultūrinės kilmės medynai sudaro beveik ketvirtadalį miškų. Lietuvos miškų našumas didesnis negu kaimyninių šalių. Dauguma miško įmonių dirba rentabiliai, ir dažnai mažesnės tvarkosi geriau už didžiąsias. Nors dėl krizės medienos kainos nukrito, bendras miško įmonių veiklos balansas 2008 metais teigiamas. Tik tos urėdijos, kurios tvarkėsi išlaidžiai, patyrė finansinių sunkumų; jose reikalai taisytini.

Kai kas mano, jog sustambinus urėdijas (iš 42 paliekant 9), bus išspręsti finansiniai sunkumai, pakils miškininkystės lygis. Deja, šiandien nepakankamai svarstoma, kaip skatinti inovacijų diegimą gamyboje, mažinti urėdijų administravimo ir kitas netiesiogines išlaidas. Sugriauti nusistovėjusią sistemą nesudėtinga, bet kas atsakys už padarinius. Teko dirbti ne vienus metus girininko padėjėju, girininku, vyr. miškininku ir miškų ūkio direktoriumi, todėl galiu pastebėti, kad įmonės vadovas turi matyti savo valdas bei pavaldinius ir jų darbą periodiškai inspektuoti. Kaip tai padaryti, jei valda neaprėpiama – per didelė?.. O ir laiko į mišką važiuoti nepakaks.

Kadangi miškai dengia daugiau kaip trečdalį šalies teritorijos ir turi ne tik ekonominę, o ir ekologinę bei socialinę reikšmę, šiandien sunku pasverti, kuri miškų funkcija svarbesnė. Tai ir daryti neverta. Plėtojant miškininkystę komplekse, miškai tenkins krašto ir žmonių poreikius. Verta pasvarstyti, ar nebūtų tikslinga apjungti gamtos apsaugos darbuotojų ir miškininkų veiklą.

Šiandien aktualu plėtoti integruotą valdymo sistemą, skatinančią didinti krašto miškingumą, miškų vertingo genofondo išsaugojimą, miškų apsaugą nuo gaisrų, ligų ir kenkėjų bei žmonių piktadarystės, racionaliai taikyti įvairiapusę miškonaudą, tiek medienos gavybos, tiek nemedieninės produkcijos bei rekreacijos plėtrą, nekalbant apie svarbiausią funkciją – aplinkosaugą. Šias ir kitas užduotis gali atlikti tik itin kvalifikuotas miškininkas, prižiūrintis jam priskirtus pačiam aprėpiamus miško plotus, kad mišką matytų ne tik pro automobilio langą, o ir pėsčiomis kas mėnesį aplankytų kiekvieną sklypą, patikrintų medynų būklę ir šalintų žalingus veiksnius.

Miškininkams darbo apstu. Yra sakoma, kad geras miškas savaime neauga, jį reikia auginti. Štai, daugiau pusę privačių miškų sudaro minkštieji lapuočiai, iš jų 12% baltalksnynų, kurių pusė brandžių. Kertant vėl želdosi baltalksniai. Kirtimo ir atkūrimo išlaidos viršija gaunamos medienos vertę. Miškininkų uždavinys – ne tik didinti medienos prieaugį, bet ir gerinti auginamos medienos kokybę. Praktiškai nevykdoma menkaverčių jaunuolynų rekonstrukcija. Nors šalyje brandūs spygliuočiai sudaro 1/3, tačiau kertama po lygiai spygliuočių ir lapuočių. Spygliuočius reikia taupyti... Beje, racionaliai miškininkaujant, Lietuvoje kasmet iš miškų galima gauti po 8 mln. m3 medienos, nepaliečiant apsauginių miškų. Dabar kertama po 6,4 mln. m3. Restitucijai palikti miškai sudaro apie 300 tūkst. ha, iš kurių kasmet galima gauti po 1-1,5 mln. m3 medienos. Privatūs miškai dažniausiai želdomi minkštaisiais lapuočiais ar paliekami savaiminiam atžėlimui. Jeigu nebus skiriama reikiamo dėmesio miškų atkūrimui ir auginimui, medienos kokybė ateityje gali būti prasta.

Intensyvios miškininkystės kraštuose vienam miško specialistui priskiriama prižiūrėti ir tvarkyti apie 500 ha miško.To siekė ir buvęs miškų ministras A.Matulionis. Šalyje buvo 48 miškų ūkiai su 575 girininkijomis. 1938 m. eiguvos plotas Lietuvoje buvo 400 ha, o dabar vienam dirbančiam miškininkui vien valdiško miško tenka per 1200 ha, o kartu su privačiais - per 1700 ha. Nežiūrint to, pastaruoju metu taupant lėšas įvykdytas 30 girininkų sumažinimas. Tuo metu administracinio personalo mažinimas pačios urėdijos nepalietė. Priminsiu, jog tarpukario metu urėdijoje dirbo 3-5 tarnautojai, o šiuo metu – 11-24. Pagaliau statybų, medžio apdirbimo cechų, mechaninių dirbtuvių neliko, darbai atliekami rangovų, apskaita kompiuterizuota. Ar nevertėtų peržiūrėti urėdijų administracijos sudėtį ir atsisakyti nereikalingų pareigybių, o ne mažinti girininkijų ir eigulių skaičių. Didėjant urėdijose tarnautojų skaičiui, didinamos ir girininkų biurokratinės apkrovos. Sujungiant girininkijas iš viso nebuvo atsižvelgta į jų istorinę sanklodą. Sakysime, Ąžuolų Būdos ar Kulautuvos girininkijos minimos XVI a., o dabar panaikintos, nors darbo jose apstu. Antra vertus, per ilgą laiką pasitvirtino vyriausiojo miškininko ir vyriausiojo inžinieriaus pareigybės, o kam dabar reikalinga nauja urėdo pavaduotojo pareigybė? Arba, pavyzdžiui, pareigybė ryšiams su visuomene, auditoriaus ir pan. Kaip girininkijos, taip ir urėdijos pagal valdomų miškų plotą negali būti vienodos. Tam būtina sunorminti dydžius ir etatus, įvertinti funkcines miškų paskirtis ir darbo apimtis. Tuo pagrindu parengti optimalios girininkijos bei urėdijos modelį, o pagal tai nustatyti darbuotojų skaičių ir jų atlyginimus.

Ateityje miško politikoje iškyla labai sudėtingų ir atsakingų uždavinių, tobulinant miško ekonomiką, gerinant ekogeografinę bei gamtinę aplinką ir didinant miško sociumo aspektus. Ekonomikos srityje aktualu užtikrinti miškonaudos stabilumą, miškų našumą ir kokybę. Atsižvelgiant į rinkos perspektyvas, plėtoti trumparotacinių plantacijų veisimą. Gamtinės aplinkos išsaugojimui būtina integruoti miškus į ekogeografinę sistemą, užtikrinant gamtos ir supančios aplinkos darną, saistant tai su globaline klimato kaita bei krašto urbanizacija. Aktualu didinti miškų anglies sekrestravimo galią. Miško socialiniai aspektai įgauna vis didesnę prasmę.. Pagaliau, miško genofondo išsaugojimas ir racionalus naudojimas, kad nedegraduotų ateities miškai. Trumpiau sakant, turi būti plėtojama subalansuota miškininkystė ekonomikoje, ekologijoje ir sociologijoje.

Pagal istorinę ir visuomeninę sanklodą šalyje būtina didinti valstybinių miškų plotus taip, kad jie sudarytų apie 85% (dabar - 50%). Toks miškų nuosavybių santykis buvo ir tarpukario Lietuvoje. Valstybinė miškų nuosavybė turi didesnes galimybes gerinti miškų būklę negu privati. Tai sąlygoja tokie faktai: 1) tik valstybė pajėgi sukaupti miškų genetinį potencialą, išsaugoti ir panaudoti jį, sukuriant selekcinę ir sėklinę bazę, kuri sudaro pagrindą miškus genetiniu-selekciniu pagrindu atkurti; 2) privatus sektorius, esant smulkioms miško daloms, nepajėgus pilnai subsidijuoti jaunuolynų ugdymo ir miško apsaugos darbų bei užtikrinti reikiamą miškų produktyvumą ir stabilumą; 3) priešgaisrinė ir sanitarinė miškų apsauga bei miškų infrastruktūra (keliai, melioracija, rekreaciniai įrenginiai) efektyvi, kai taikoma viso regiono miškų sistemai - privatus sektorius tai atlikti nepajėgus; 4) miškų pritaikymas jų funkcinei paskirčiai (apsauginiai ir rekreaciniai miškai) reikalauja negrįžtamų subsidijų; 5) valstybiniuose miškuose efektyvesnė įstatyminė bazė, apibrėžianti miškų priežiūrą ir naudojimą, o gaunamas pelnas papildo visuomeninius fondus.

Didėjant miškų apsauginei, sanitarinei-higieninei, rekreacinėms, kraštovaizdžio tvarumo funkcijoms, taip pat didinant bioįvairovę, miškų imlumą anglies pertekliui mažinti, valstybinių miškų vaidmuo ateityje neabejotinai kils. Todėl FAO miškininkystei kelia aplinkosauginių, socialinių ir kultūrinių funkcijų sustiprinimą, o tai daryti efektyviausiai gali tik valstybinės struktūros.

Valstybinius miškus valdyti paprasčiau, bet apie 50% miškų priklauso privačiai nuosavybei, skirti restitucijai rezervuoti. Racionaliau būtų priskirti visus miškus valstybinių miško struktūrų priežiūrai, o nekurti atskiros privačių miškų administravimo struktūros. Sakysim, atitinkamai pakoregavus apimtis, girininkas prižiūri ne tik jam priskirtus valdiškus, bet ir privačius miškus. Žinoma, turi būti parengta ir atitinkama finansavimo tvarka. Tam būtina bendroje sistemoje apibrėžti kiekvieno miško funkciją, parengti teisinį ir programinį reguliavimą, numatyti ateityje taikomas priemones ir realizavimo instrumentus. Europos miškuose gaunama 10-15% pajamų iš nemedieninės produkcijos, o tuo tarpu Lietuvoje – 5-6%, lyginant su medienos verte.

Kalbant apie pertvarką, negalima apeiti darbų rangos problemų. Nereti atvejai, kai susidaro konfliktinė situacija tarp rangovo ir užsakovo. Kartais girininkui pačiam tenka ieškoti rangovams darbininkų, o jų trūkstant, nuolaidžiauti dėl žemos darbų kokybės. Siektina, kad rangovo darbininkas turėtų atestatą atitinkamiems darbams atlikti. Šiuo klausimu praverstų platesnė diskusija. Tarpukario Lietuvoje buvo vadinama pažanga, kai miškų urėdijos savo darbininkais pradėjo atlikti darbus miškuose.

Pasvarstykime, ar devynios urėdijos sugebės šalyje įgyvendinti aukščiau minėtą ateities miškininkystės strategiją, kuri atneštų kraštui ir žmonėms deramą naudą. Ar reformos nepadarys blogiau negu yra.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"