Paieška Vilkų baimė

Vilkų baimė

Eugenija JANČAITIENĖ

Milioniškių k., Varėnos r.

 

Kai man buvo septyneri ir sovietai „pavėžėjo“ tėvus į Sibirą, aš, miesto vaikas, atsidūriau kaime. Į mokyklą reikėjo eiti keturis kilometrus ganyklomis, paskiau kirsti miško kraštą, ir vėl – laukais.

Apie vilkus žinojau tik iš pasakų. Jie man atrodė žiaurūs ir negailestingi. Kaime netrūko tai patvirtinančių kalbų: kažkada pasikasę po tvarto pamatais avis išpjovė, čia šunį ar veršelį nugalabijo, o ten dar trys laukais nubėgo. Buvau kupina baimės.

Pavasarėjant ėjau iš mokyklos miško takeliu. Koks ten miškas – pelkėti krūmynai. Tik staiga man skersai kelio išrisnojo vilkas. Netekau žado, sustojau. Stabtelėjo ir jis. Žiūrėjom vienas į kitą. Man jis atrodė labai didelis. Širdis spurda, akys pilnos ašarų... Manau – man galas...

Matyt, jam pagailo manęs: „Ana toks čia ir laimikis. Vieni kaulai ir oda, o dar žliumbia...“ Ir nubėgo. Aš dar ilgai negalėjau atsigauti, o naktimis kankino košmarai.

Kai paaugau, perskaičiau Moveto „Ne vilkai kalti“, ir galutinai išsisklaidė ta paniška baimė. Sykį miške po lietaus šlapiame smėlyje aptikau vilko pėdsakus. Jų nesupainiosi su šuns, nes pailgi ir didesni. Nebebuvo tos baimės. Kad vilko netrikdyčiau, nuėjau priešinga kryptimi.

Jeigu mes mylime šunis, turime mylėti ir vilkus. Juk jie pusbroliai. Medžioti jų negalėčiau, nebent – pasitelkus fotoaparatą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"