Paieška Alkanas vilkas būna piktas?

Alkanas vilkas būna piktas?

Juozas MAKSVYTIS

Kretingos raj., Darbėnų vidurinė mokykla

 

Tai atsitiko vasario 21–ąją. Iš ryto diena buvo apniukusi, snyguriavo. Apie pietus pajuodę kuproti debesys pamažu ėmė sklaidytis ir nykti. Pasirodė saulė. Kieme besigrožėdamas įsibėgėjusia diena netikėtai pamačiau, kaip iš gretimo miško išniro kažkoks ilgas, tamsiai pilkas žvėris. Iš pradžių pamaniau, kad šernas. Bet įsižiūrėjęs pastebėjau, jog judesiai netinka. Dyrino per plyną lauką keistai nudūręs galvą žemyn, retsykiais kažko stabtelėdavo, lyg uostinėdamas.

„Tikriausiai vilkas, - smilktelėjo nerami mintis. – Ir ko jis čia atsibastė?“

Pasidarė įdomu, kur jis pasuks. Perbėgęs lauką, užšoko ant žvyruoto kelio ir nunėrė į kito ūkininko mišką.

Žinojau, kad ten laikosi stirnos. Ar spės išsigelbėti? Ir tą pačią akimirką pamačiau jaudinantį vaizdą. Iš tankaus miško ištrūkusios į laukymę šoktelėjo dvi stirnaitės. Jas vijosi jau du vilkai. Viena metėsi atgal į mišką, kita pasileido mano sodybos link. Tą pirmąją kiek įkabindami ir nusivijo abu vilkai. Ir šovė į galvą mintis – bėgti girion ir gelbėti stirnaitę. Gal pavyks? Pasigriebęs šakę ir lydimas trijų šuniukų, pasileidau į mišką. Nubridęs daugiau kaip kilometrą gilumon, atsidūriau skynime, kuriame augo vešlios jaunos eglaitės. Čia tarp tankių brūzgynų ir pamačiau pirmąjį kuokštą stirnaitės kailio. Dar keli žingsniai – ir pirmosios kraujo žymės. O tai ženklas – čia pat turėtų būti ir auka. Ir tikrai – atžalyno pakraštyje gulėjo stirnos galva, priekinės kojos, apgraužti pečiai...

„Negali būti, kad taip greitai surijo“, - šovė į galvą mintis. Šuniukai, lyg ragindami mane, vėl metėsi į priekį. Dideli kraujo lopai, nudažę sniegą,  sakyte sakė, kad vilkai tempiasi grobį į miško gilumą. Įniršio pagautas, dar labiau paspartinau žingsnį. Staiga visi šuniukai cypdami puolė prie manęs. Prasprūdęs pro tankumyną pamačiau tai, ko dar niekada gyvenime nebuvau regėjęs: du stambūs vilkai tempė tolyn, miško gilumon, užpakalinę stirnos dalį. Buvome visai arti. Vienas iš vilkų, pašiaušęs kuprą, šoko manęs link. Atstatęs šakę, kirtau jam į nasrus. Atsitraukė. Tada labai garsiai sušvilpiau švilpuku, kurį turėjau pasikabinęs ant kaklo. Jo aukšti garsai, šuniukų skalijimas vilkams gal priminę tikrą medžioklę, todėl nudūmė girion.

Nei gyvas, nei miręs grįžau iš girios. Ilgai tą naktį nesudėjau akių; juk nedaug tereikėjo, kad ir pats būčiau tapęs vilkų auka.

REDAKCIJOS PASTABA.  Mes čia galėtume pridurti – nemėginkite iš šuns atimti kaulą, kai jis jį graužia. Dažniausiai puola, net būdamas sotus. Kas žino, kiek dienų tie vilkai buvo alkani alkaniausi, kol pagaliau pavyko ką susimedžioti. Na, nesunku suprasti ir Juozo Maksvyčio įniršį – sudraskė stirnaitę... Tačiau stirnų turime dešimtis tūkstančių, daugybę jų kasmet ir sumedžiojame. O vilkų – tik keli šimtai. Galima sakyti – paskutiniai Lietuvos vilkai. Jeigu jiems atimsime medžioklės teisę, tai ir nebeliks. Iš tikrųjų kartais keista būna ta mūsų gamtos meilė. Darome pasirinktinai – stirną ar zylutę pagloboti – tai gerai, o jei koks vištvanagis užpuola kurapką ar vilkas stirną – tai jau blogai.

Iš viso niekas nebeprisimena, kada Lietuvoje vilkai būtų užpuolę žmogų ar bent rodę jam agresyvumą. Juk net tada, kai matydavo iš irštvos imamus jauniklius, tik tyliai verkdavo. Juozo Maksvyčio aprašytas atvejis – retenybių retenybė. Matyt iš tikrųjų buvo labai alkani, kad nemetė stirnos, vos tik išgirdę atsivejantį žmogų su skalijančiais šunyčiais.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"