Paieška Žydinčių Anykščių link...

Žydinčių Anykščių link...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Anykščių rajono meru, žinomu gamtininku Sigučiu OBELEVIČIUMI.

 

Žinau, jog rajono vadovui nūnai kur kas labiau rūpi kiti įvairiausi dalykai, nei kokia gamtosauga, aplinkosauga. Tačiau taipogi žinau, jog esate pripažintas šalyje gamtininkas, garsaus Traupio botanikos sodo įsteigėjas ir puoselėtojas. Tad ir drįstu Jūsų teirautis apie aplinkosaugos, gamtosaugos raidą Anykščių rajone.

 

Labai daug dėmesio skiriame teritoriniam planavimui, šios srities dokumentų rengimui. Tam, suprantama, reikia ir dėmesio, ir lėšų. Jau yra rajono bendrasis planas, dabar ruošiamas toks planas ir Anykščių miestui. Džiaugiuosi, jog jau patvirtinti ir Anykščių regioninio parko naujieji teritorinio planavimo dokumentai.

Tiesa, būta įvairių prieštaravimų, su kuriais, tarkime, susiduriama tiek Kuršių nerijoje, tiek Krekenavos regioniniame parke. Tačiau mes sukome ne konfliktų link, o siekėme sutarimo, dialogo.

Daug būta įvairiausių susirašinėjimų su Aplinkos ministerijos įvairaus rango pareigūnais, kol pasiekėme pozityvių rezultatų. Dabar galvoju: ar ne pirmieji visoje šalyje patvirtinome mūsų rajone esančio regioninio parko teritorinio planavimo dokumentus?.. Tai padarius, visiems yra lengviau, visiems aiškiau – ir gyventojams, ir specialistams, ir man pačiam.

 

Esama, be abejo, sudėtingesnių dalykų, tačiau pro Anykščių kraštą pravažiuojantis keleivis vis dar ir pastebi įvairiausius šeimininko neturinčius, apleistus, žmonių ir gamtos ardomus pastatus, pastatėlius, prie kurių tuoj ir sąvartynėlis atsiranda... Kas pozityvaus daroma šioje lankoje?

 

Šioje lankoje reikia kai kurių postūmių visoje šalyje. Turiu omenyje tai, jog reikia supaprastinti kai kurias sąlygas. Tiesa, Savivaldybės administracijoje (Kraštotvarkos skyriuje, prie architektų) turime specialistą, kuris tiesiogiai rūpinasi tokiais šeimininko neturinčiais statiniais, griuvenomis... Tačiau visoje Lietuvoje aktualu, kad aiškesnės ir greitesnės būtų to šeimininko neturinčio turto situacijos įforminimo procedūros. Reikia konkrečių pokyčių kai kuriuose teisiniuose aktuose, įstatymuose, juos „lydinčiuose“ dokumentuose, tada viskas būtų kur kas paprasčiau. Kol kas esame neretai lyg kokiame akligatvyje – nei į priekį, nei atgalios. Jei jau kalbama, jog greičiau turi būti tvarkomi dokumentai statybų sektoriuje, nereikia pamiršti ir griuvenų tvarkymo.

 

Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą. Tatai su kokiomis griuvenomis taipogi nesiderina... Esame, kita vertus, lyg ir europiečiai, nors ir rytiniai... 

 

Turite omenyje, jog reikia gręžiotis europinių fondų link... Galimybių čia gal ir yra, tačiau mums, anykštėnams, jos kol kas labai tolimos. Buvo kalbama, jog Aplinkos ministerija nupirks techniką, „valgančią“ senus statinius. Kol kas neteko girdėti, kad kas nors teigiamo būtų šioje srityje, nors ir siekėme „stoti į eilę“ prie tos „valgančios“ griuvenas technikos... Bent regioninio parko teritorijoje esančius bešeimininkius pastatus reikia kaip nors likviduoti, sutvarkyti teritorijas.

Turiu pasakyti, jog visi tie šeimininko neturintys pastatai rajone yra apskaityti, kiekvieno istorija, galima sakyti, yra žinoma. Reikia tik lėšų...

Ėjome ir kitu keliu. Savivaldybė kiek rėmė miestelėnus Anykščiuose, kad jie susitvarkytų „apsilaupiančius“ pastatus. Pavyko perdažyti senamiestyje esančius neišvaizdžiuosius namus, namelius.

 

Prisimenu Anapilin išėjusią buvusią Ukmergės merę Janiną Akstinavičienę, kuri kreipėsi į miesto ir rajono gyventojus: „Padovanok Ukmergei litą!“ Ir žmonės sukruto, pasirodo, esama patriotų... Atsirado verslininkų, kurie dovanojo ir dešimtimis tūkstančių – sutvarkė pastatus, ant kurių puikuojasi atitinkamos firmos-tvarkytojos vardas... 

 

Šiemet, nors ir sakome, jog atėjo sunkmetis, numatėme lėšas, kuriomis skatinsime gyventojus, įstaigas už aplinkos tvarkymą, puošimą gėlėmis ir t.t. Kokie komunalininkai, priklausantys kad ir Savivaldybei, visko padaryti juk negali. Svarbu – sutelkti žmones. Tam gal pasitarnauja ir talkos, į kurias išeinu pats su visa administracijos palyda... Skiriu tokių talkų metu Anykščių puošimui ir savomis rankomis išaugintas gėles. Kai taip pasielgiu, aplinkai papuošti ir kiti atneša savuose darželiuose ar sklypuose išaugintas gėles. Gėlininkai Sudeikiai, gyvenantys Janušavoje, turintys Anykščiuose gėlių saloną „Lankos“, taipogi neliko nuošalėje, tad prie Savivaldybės ir atsirado gėlynas. Žodžiu, siekiu, kad Anykščiai būtų žydintis miestas. Kol kas nėra taip, kaip kokioje Bavarijoje, kur gėlėmis puošiasi kiekvienas balkonėlis, tačiau jau judame į priekį...

 

Žinau, jog ir būdamas mero soste savojo Traupio botanikos sodo nė kiek neapleidžiate...

 

Ne... Juk kaimo bendruomenė, vietos mokykla iškėlė idėją: Lietuvos tūkstantmečio proga pasodinti greta sodo apie 1000 rūšių medžių ir krūmų parką. Kaip aš tam negalėčiau pritarti. Sodinsiu tą parką ir savomis rankomis, tegul ir kaltina, jog kokiam kitam interesui atstovauju.... Dirbsiu, kada tik laiko turėsiu. Tik pradžioje reikia sukaupti ir lėšų... Vien retiesiems sodmenims įsigyti (teks susiruošti ir į kitas šalis) reikėtų apie 20-30 tūkst. Lt. Jei toks projektas pavyktų, turėtume vieną iš iškiliausių arboretumų visoje Rytų Europoje.

 

O ir tvarkant Traupio botanikos sodą reikia skambančiųjų, šlamančiųjų...

 

Kol kas viską teko įsigyti vien už asmenines lėšas. Džiaugiuosi, kad dalis sodo yra mokyklos teritorijoje, tad ją tvarko ir moksleiviai. Padeda ir seniūnija, nes darbo yra tikrai daug.

 

Dabar noriu teirautis kiek proziškiau: apie vandentieką ir nuotekas, kanalizacijos tinklus... Ar Anykščių krašte esama pragiedrulio?

 

Įvykdytas apie 14 mln. Lt vertės vandentvarkos projektas Anykščių mieste. Tad miesto gyventojai jau senokai geria nugeležintą vandenį, t.y. geros kokybės. Parengtas 25 mln. Lt vertės projektas nuotekynui tvarkyti (kartu apims ir Elmininkų miestelį). Savivaldybės lėšomis imamės nugeležinti ir atskirų miestelių gyventojams tiekiamą vandenį. Keturi miesteliai (seniūnijų centrai – Viešintos, Kurkliai, Andrioniškis, Raguvėlė) tokią įrangą jau turi, šiemet darbus tęsime. Toji įranga nėra pigi – vienam miesteliui reikia apie 200 tūkst. Lt. Gaila, kad užpuolė sunkmetis, šiemet kai ko nebepadarysime... Tačiau nors vienam miesteliui gal pavyks nugeležinti geriamąjį vandenį.

Dėl vandentiekio ir kanalizacijos tinklų mažuose miesteliuose turiu ir kai kurių abejonių. Mat esama problemos: pinigus „sukiši“, o žmonės „patikėti“ savo nuotekas nutiestiems tinklams neturės jokio noro – kainos kandžiosis... Tiesa, šiemet Svėdasuos turėtume pradėti vandentiekio bei kanalizacijos tinklų įrangos renovacinius darbus. Problema ir bėda (o ir gėda!) yra Kavarskas, kuriame, galima sakyti, nėra nei vandentiekio, nei kanalizacijos. O juk Kavarskas – buvęs rajono centras. Viskas patikima vadinamosioms išgriebimo duobėms ar Šventosios upei...

 

Kalbėjome apie europinius pinigus, panaudotinus tokiems reikalams...

 

Deja... Projektai, kurie „prišliejami“ prie upių baseinų, „užgriebia“ tik tuos miestelius, kuriuose esama per 2000 gyventojų. Neturime tokio miestelio (Kavarske nė tūkstančio gyventojų nėra), tad ir į europines lėšas tik iš tolo čia galime pažiūrėti...

Žodžiu, jei norėtume visame rajone (miesteliuose) sutvarkyti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, reikia ne 100 mln. Lt. Savomis lėšomis vargsime apie 100 metelių, nors, kaip jau minėjau, kai kur vienokie ar kitokie vamzdynai yra, tačiau viskas chaotiška, reikėtų revizuojant viską net kokį detektyvą turėti...

 

Lietuvoje vis aidžiau skamba: nušluokime vertybėmis vadinamas saugomas teritorijas, nes jos trukdo mums ūkininkauti. Ar toks garsas veikia Jūsų klausą ir mąstymo lauką?..

 

Manyčiau, jog kai kuriose Lietuvos vietovėse reglamentavimas regioninių parkų teritorijose gal kiek ir buvo „perspaustas“. Kai toje teritorijose gyvenantis ir vargstantis žmogus yra spaudžiamas dėl rekonstruojamo namo langų, stogo šlaito nuolydžio kampo (ir t.t.), problemų ir atsiranda. Mūsų rajone sutariame, kiek pakeistas Anykščių regioninio parko reglamentas. Tarkime, buvo parko teritorijoje Ažuožerių miestelis, kuriame jokių esminių vertybių ir nėra. Tad Ažuožeriai nuo praėjusių metų jau nebėra parko teritorija.

Tačiau norėčiau kalbėti čia apie kitką – apie ekologinį švietimą. Čia, sakyčiau, esama tuštumos. Galime kritikuoti sovietmetį, tačiau tada buvo šiokia tokia sistema. Ir ekologinio ugdymo. Paskelbus nepriklausomybę, atėjo vadinamasis laukinis kapitalizmas, švietimo programos buvo permaigomos. Man, kaipo pedagogui, sakyčiau, biologijos, botanikos dėstymas mokyklos atrodo suvis „sausas“, atgrasus. Kemšamos tik žinios, o reikia čia ir ugdymo, pajautos, realių potyrių gamtoje...

Lietuviškoje šeimoje anksčiau taipogi būdavo ekologinio ugdymo elementų, juk viskas buvo daroma praktiškai, parodoma, paaiškinama. Nūnai šeimose ekologiniam ugdymui tėvai nebeturi laiko... Tad ir fiksuojama: visuomenė nuo gamtos yra atitrūkusi.

Tokiomis sąlygomis gyvename... Todėl nepavydžiu saugomų teritorijų specialistams, pačiai Rūtai Baškytei, nes reikia kariauti jau ir su nemokšomis. Nes kiekvienas Lietuvos pilietis juk turėtų gerbti savojo krašto vertybes, iš jų – ir gamtines. Dalyvavau vadinamajame suvažiavime, nukreiptame prieš saugomas teritorijas, Krekenavoje. Esu pasibaisėjęs dėl tada Krekenavoje išsakytų kalbų. Keista, kad oratorius niršta: „Varles saugo, o žmogų pamiršta...“ Gamtoje yra tiesiog aksioma: nebus varlių, nebus ir žmogaus – gyvybės jungtys gamtoje yra nusakomos ne žmogaus, o pačios gamtos. Pelno siekis suprantamas, tačiau Gamta yra Motina... Neteigiu, jog nereikia siekti kompromiso ir aplinkosaugininkams, gamtosaugininkams, saugomų teritorijų atstovams. Dar kartą sakau: kiekvienas (ir ūkininkas) nepamirškime apie ekologinio švietimo reikmę.

O kol kas piktinamės, kad griežti gamtosaugos reglamentai, nepamirštant parūgoti, jog prie ežerų tvoros prislinkusios pernelyg arti...

 

Paminėjote ekologinio švietimo reikmę. Kaip čia neprisiminsiu, jog anykštėnai moksleiviai dešimt metelių gražiai dalyvaudavo Utenos apskrities moksleiviškose konferencijose „Žmogus ir aplinka“ (jos atsirado nuoširdžiai dirbant prof. Elenai Šapokienei). Tas konferencijų dešimtmetis lyg ir pasibaigė, tačiau tikiuosi, jog Anykščių krašte ekologiniam švietimui – deramas dėmesys...

 

Esame pasirašę susitarimą su Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakultetu. Tad kasmet rengiame Anykščiuose, A.Baranausko vidurinėje mokykloje, gamtotyrai skirtas konferencijas. Beje, turime tris tikruosius Mokslų akademijos narius, anykštėnais vadinamus. Tad esama ir noro pasirašyti su tais iškiliaisiais kokią bendros veiklos sutartį. Tada turėtume gražius vedlius.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"