Paieška Antropomasė

Antropomasė

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Prie naujų žodžių jau pripratome. Jų daug, nes ir pasaulio gyvenime naujienų gausu. Ypač techninių. Tačiau neseniai pastebėjau visai naujutėlaitį ir gerokai neįprastą žodį, kurį jau taria ir rašo mokslininkai. Tas žodis – antropomasė.

Jis daug kam naujas. „Antropos“ graikų kalba reiškia „žmogus“. Iki šiol gerai žinojome, pavyzdžiui, žodį antropocentrizmas. Tai požiūris, jog viso pasaulio tikslas, visatos bamba yra žmogus, tobuliausias kūrinys.

Na, su tuo požiūriu galima nesutikti... Bet tik pamėgink... Tuoj sudeginsime ant laužo kaip raganą. Juk tas požiūris – visų didžiųjų religijų pagrindas. Bet svarbu ne tai. Pagaliau ir mokslo spaudoje atvirai pasakytos mintys, kurios iki šiol būdavo mandagiai nutylimos. O nutylima būtent tai, kad didžiausia problema – ne ozono skylės, ne anglies oksidų išmetimai atmosferon, ne kažkoks paukščių ar kiaulių gripas, bet antropomasė. Ji labai sparčiai didėja. Tik ką buvo 5 milijardai, greit bus 7, o netrukus – ir daugiau nei 10.

Na, gamtoje tie reiškiniai – ne naujiena. Tam tikrais laiko tarpais Šiaurės tundrose prisiveisia neįsivaizduojama galybė pelėnų, vadinamų lemingais. Kai beveik viską nugraužia, jų lavinos patraukia keiston tolimon kelionėn, dažniausiai Vakarų link, mėgina plaukti per plačiausias upes, kol galų gale lieka tik saujelė. Tam tikra dalis būna pasilikusi tėvynėje, kol ratas dar sykį apsisuka. Ir taip jau tūkstančius, šimtus tūkstančių metų.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie skėrių antplūdžius.

Kai ateina kažkoks mįslingas jų dauginimosi metas, skėrių būrių masė gali sverti šimtus milijonų tonų. Dabar juos purškia chemikalais iš lėktuvų, o anksčiau jie galėdavo sukelti badą, nes nugrauždavo viską. Ir mes galėdavome sakyti – lemingų masė, skėrių masė. Bet štai žmoniją prilyginti toms masėms būdavo nedrąsu. Kaip čia dabar – juk žmonija – tai skamba išdidžiai... Bet mūsų dydžio žinduolių planetoje dar niekada nebuvo tokios daugybės. Ir tai antropomasei negalioja jokie gamtos įstatymai, jos nesumažina nei karai, nei marai, ji didėja kaip sniego kamuolys, per atodrėkį riedantis nuo kalnelio. O kad tas žodis – antropomasė – išlindo paviršiun – man labai patinka. Jis lyg patraukia mus arčiau tų gluodenų, skėrių ar lemingų, apie kurių masę galėdavome kalbėti, save išdidžiai vadindami žmonija. Esą, jūs – tik masė, o mes - aukščiausios rūšies Homo sapiens. Žinau, labai daug kas raukosi, išgirdęs tą žodį – antropomasė. Nieko. Teks priprasti. Ir pripažinti, jog tokių skėrių, kaip mes, pasaulis dar nematė...

Deja, ir nežino, kaip tą masę sumažinti. Greit bus daugiau kaip dešimt milijardų tų dvikojų skėrių, kuriems niekada nieko negana...

Prisiminiau seniai seniai skaitytą fantastinį apsakymėlį apie tai, kaip sprogo chemijos fabrikas, įvyko reakcija ir po pasaulį pasklido keista medžiaga, kuri ir vyrams, ir moterims atėmė norą intymiau bendrauti. Ne tik norą, bet ir visa tai pavertė labai nemaloniu, net skausmingu užsiėmimu. Natūralu, staiga pradėjo mažėti gimimų skaičius. Kilo grėsmė, kad žmonija išnyks. Bet liko viltis, kad dar ne viskas prarasta. Mat apsakymukas baigiasi žodžiais, kurie net iki šių dienų liko atmintyje. Taip iš atminties ir cituoju: „Ir tik japonai, sukandę dantis, kantriai vykdė savo šeimynines pareigas, nes šitaip buvo įsakęs imperatorius“.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"