Paieška Pabendravimas su iškilia išeivijos gamtininke dr. Birute Marija GALDIKAS

Apie paėjėjimą Dievo proto link

Pabendravimas su iškilia išeivijos gamtininke dr. Birute Marija GALDIKAS

Augustas UKTVERIS

 

Ištrauka iš dr. Birutės Marijos Galdikas knygos „Reflections of Eden. My Years with the Orangutans of Borneo“ („Rojaus pajauta. Mano praleistieji metai Borneo su orangutanais“):

„Sėdžiu... Mano nugara atremta į drėgną, samanomis apspeistą medžio kamieną. Mano akys aprėpia viršuje plytinčią žaliąją lajų uždangą, tarsi erdviosios palapinės stogą. Mano ausys įsitempusios, kad išgirsčiau trakštelėjimą tolyje mirgančios šakos, kas išduoda orangutaną, judantį medžių viršūnėmis. Tada aš galvoju: kaip mes, žmones, ieškome Dievo... Atogrąžų miškas yra sudėtingiausias dalykas, kiekvienas paprastas žmogus tatai gali pajausti - šioje planetoje ir savyje. Pasivaikščiojimas atogrąžų miške yra paėjėjimas Dievo proto link.“

 

Lietuvoje lankėsi iškili mūsų išeivijos gamtininkė dr. Birutė Marija Galdikas. Ji dalyvavo sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Žalioji energija: iš gamtos imame – gamtai atiduodame“. Konferenciją surengė tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros fondas ir nevyriausybinė organizacija – asociacija „Lietuvos-Vokietijos forumas“.

Iš gamtos imame, gamtai atiduodame... Argi? Dr. Birutė Galdikas savo pranešime „Palmių aliejaus naudojimas biokuro gamybai – grėsmė tropiniams miškams“ kaip tik atkreipė dėmesį į masinį atogrąžų miškų naikinimą – jie kertami siekiant atlaisvinti žemę palmėms, iš kurių vaisių gaunamas aliejus, auginti. Tačiau dabar šis aliejus vis labiau naudojamas biodegalams gaminti.  Pasak dr. Birutės Galdikas, kai kur tropiniai miškai gali būti visai išnaikinti, o tai padarytų nepataisomą žalą mūsų planetos gamtai, skatintų nepageidautinus klimato pokyčius, vadinasi, pakenktų visai žmonijai.

... Po konferencijos užsukau į sostinės „Naručio“ viešbutį, kur dr. Birutė Galdikas buvo įsikūrusi. Pašnekovė sutiko kiek pasikalbėti, aptarti įspūdžius, kuriuos patyrė trečią kartą lankydamasi tėvų žemėje. Tad prieš išvykdama į namus, Kaliforniją, iškili lietuvių išeivijos gamtininkė, orangutanų tyrinėtoja atsakė į mano pasiteiravimus. Tiesa, laiko tam buvo likę nedaug, po valandos Birutė ir jos sūnus Fredis jau turėjo išvykti aerouostan.

*  *  *

Vien iš TV ekranų, kai rodomi siužetai „Discavery“ laidose apie gamtą, galime susivokti, jog Birutei Galdikas visi orangutanai yra tarsi jos pačios vaikeliai. Tačiau klausiu: gal iš tų orangutanų būrio turėjote kokį labiausiai prijaukintą, labiausiai prie Jūsų prisirišusį?.. 

Pašnekovė atsakė, jog jei jau yra kokių prisirišusiųjų, tai tokia esanti ji, o ne tik orangutanai. Pašnekovė kalbėjo:

„Blogiausia, kad medienos atliekos yra ir deginamos, taip teršiant orą, aplinką. Padėtis Indonezijoje yra tiesiog katastrofiška... Žmonės siekia pelno, siekia pinigų... Nebelieka dėmesio gamtos sukurtosioms vertybėms. Tačiau aš vis tiek bandysiu daryti viską, kad nuostabiuose miškuose orangutanai neišnyktų. Juk sulaukę 15-17 metų jie jau veda vadas, sulaukia palikuonių. Tiesa, patinai sau poros ieško sulaukę kiek vėlesnio amžiaus. Tad orangutanai iš tiesų kažkuo yra panašūs į žmones.“

Dr. Birutė Marija Galdikas tarsi pragiedrėja, kai sakau, jog pavadinčiau ją pirmąja lietuve, kuri geriausiai moka labintis su orangutanais.

„Esu, sakyčiau, ir Indonezijos gamtos gerbėja, žinovė. Šioje šalyje juk praleidau daug laiko. Ir miškuose. Man labai svarbūs yra tropiniai šios šalies miškai, juose gyvenantys tokie nuostabūs sutvėrimai, kaip orangutanai, - toliau kalbėjo pašnekovė.

 

Esate Pasaulio žmogus, gyvenate tarp Indonezijos, Amerikos, Europos. O kokioje vietoje visada gyvenime Jums buvo Lietuva, jos gamta? Kokie Indonezijos pasiekimai gamtosaugos srityje taikytini Lietuvoje, Jūsų nuomone?

 

Mano širdyje ir prote Lietuva yra labai svarbi. Mano tėvelis – iš Žemaitijos, o mama – iš Aukštaitijos, tad čia taip pat negalėčiau pasakyti, kuris regionas yra arčiau širdies. Visa Lietuva iš tiesų man yra labai brangi.

Trečiąjį kartą lankiausi tėvų gimtinėje. Šį kartą labai trumpai svečiavausi Lietuvoje, tad negalėčiau sakyti, jog susidariau vienokią ar kitokią nuomonę. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje esama dar sengirių (nors, kaip bebūtų gaila, tokių miškų tikrai nėra daug), natūraliosios gamtos. Labai svarbu, kad Lietuvoje sodinami nauji miškų plotai, tikiuosi, jog jie ateityje gražiai suaugs, vadinasi vaikaičiai turės kuo džiaugtis. Žinoma, esu sužavėta, jog šalies teritorijoje miškai užima deramą plotą.

Gaila, kad negaliu gražiai kalbėti lietuviškai, nors kone viską suprantu. Mažai per savo gyvenimą bendravau lietuvių kalba, tad ji „išsitrina“. Gaila, kad mano vaikai lietuviškai nekalba, nors ir norėjau juos išmokyti tos kalbos, buvo greta ir lietuvių kalbos mokytojų, tačiau... Kai nėra komunikacinio poreikio kalbai, kai kalba – tik atrakcija, gal taip ir atsitinka.

 

Pasiteiravau kartu su Birute Galdikas Lietuvoje balandžio pabaigoje besisvečiavusio sūnaus Fredžio, ar jis kalba lietuviškai. Ne, atsakė indonezietiškosios išvaizdos Fredis, nes aš juk gyvenu tarp Amerikos ir Indonezijos.

Gręžiausi vėl Birutės Marijos Galdikas link: Lietuvoje įkurto Jūsų vardu pavadintas fondas. Ar tai Jus nudžiugino, ar tiesiog tai naujas rūpestis dėl kokybiško darbo?

 

Būta mano tokio noro... Džiaugiuosi, jog tą padarė Lietuvoje gyvenantieji, kad Ūkio bankas čia ėmėsi iniciatoriaus, rėmėjo vaidmens. Labai esu dėkinga visiems, kurie susiję su tokio fondo atsiradimu bei veikla Lietuvoje.

(Birutės Galdikas fondo tarybos narys, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys anksčiau šių eilučių autoriui yra kalbėjęs, kad fondas galėtų remti atskirus gamtosauginius projektus, tokius kaip paukščių gaudyklė Ventės rage ir pan. – red. pastaba.)

Panašus fondas jau anksčiau, prieš 22 metus, kooperuojantis yra įsteigtas Jungtinėse Valstijose. Tai tarptautinis fondas, siekiantis finansuoti darbus, susietus su mano veikla Indonezijoje. 

 

Esate minėjusi, jog Fondas taip pat norėtų įsteigti Lietuvos ir Indonezijos miškų informacijos centrą. Kokia būtų šio centro veiklos bendrieji bruožai?

 

Lietuvoje ąžuolai dominuoja miškuose labiau nei Indonezijoje. Šioje šalyje ąžuolai tarsi pasiklysta tarp kitų 600-700 rūšių medžių. Tad Indonezijoje ištisų ąžuolynų, kokie yra Lietuvoje, tarsi ir nėra.

Mano tėvai man vaikui būnant vesdavosi į miškus, todėl medžiai man yra tokie savi. Esant tokiam centrui, tarsi sietųsi mano vaikystė, Lietuvos ir Indonezijos miškai.

Žinoma, čia tik paviršutiniškas atsakymas. Juk esant tokiam centrui atsirastų terpė ir jaunimui (ir ne tik jiems) gilintis į kai kuriuos mokslinius dalykus. Reikia skirti jauniems žmonėms tam tikslui stipendijas, kad galėtų tobulėti ir augti, studijuodami Indonezijos gamtą, jos turtus, miškus.

 

Minėjote, jog norėtumėte Lietuvoje pasodinti ąžuolyną. Medžiai, ypač ąžuolai, aiškiau suošia jau kitai kartai. Ar tai būtų Jūsų dovana kitai kartai?

Nors puikiai žinau, jog savo veikla Jūs sau gražiausią pasaulyje paminklą esate pastačiusi, tarsi rusų poetas Aleksandras Puškinas, kuris pastatė sau paminklą savo kūryba...

 

Nieko geriau nei miškas negali būti... Tai – ir žmonėms, ir kitiems gyvūnams, ir klimatui gerinti...

 

Tad ąžuolai, augantys net iki 1000 metų, būtų pats geriausias paminklas ir visoms gerosioms visų žmonių vizijoms...

 

Labai gražiai pasakėte...

 

Su kokia nuotaika šįkart išvykstate iš Lietuvos: šiokiu tokiu nerimu, ar pasitenkinimu dėl to, kas vyksta Lietuvoje (turiu omenyje gamtosaugą, aplinkosaugą)?

 

Kai pirmą kartą atvykau 1999 metais, buvo kiek kitaip. Žmonės sunkiai kalbėjo angliškai ir išrodė liūdnoki. Vaizdas vis gerėja. Nors, tiesa, šiuo metu ekonomikos krizė slegia, tačiau lietuviai vis tiek atrodo gražiau.

Malonu, kad Lietuvoje ąžuolynai (lankiausi Dūkštų ąžuolyne) paverčiami ir pažintiniais objektais, poilsiavietėmis.

 

Ar nepastebėjote vartotojiškosios visuomenės juodulių, kurie teigtų, jog žmogus yra laimingas, kai nešioja, tarkime, iš Jūsų mylimo orangutano pasisiūtus kailinius...

 

Suprantu... Šis materializmas yra globalus. O dar krizė, kuri, manau, žmones turėtų priversti galvoti kiek kitaip. Juk medžiagos nėra viskas, žmonėms reikia nustoti pirkti vien dėl pirkimo. Baisoka, kai žmoguje yra tiek daug orios tuštybės...

 

Kada vėl numatytas Jūsų vizitas į Lietuvą?

 

Manau, jog tai pavyks gal jau kitąmet... 

 

Nuoširdžiai padėkojau pašnekovei už trumpą pasikalbėjimą ir linkėjau smagios kelionės į namus, nes keleto dienų vizitas į Lietuvą Birutę Galdikas gerokai nuvargino. Juk savo kailiu patyriau: darbotvarkė buvo tokia intensyvi, viskas „išmatuota“ minučių tikslumu. Tad žurnalistiniam smalsumui tenkinti tų minučių šįkart aiškiai nepakako – sūnus Fredis vis atkakliau rodė į laikrodį...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"