Paieška Ilgaamžiai: vienas iš šimto

Ilgaamžiai: vienas iš šimto

 

Pagal JTO statistiką, ilgaamžiu laikomas žmogus, kurio gyvenimo trukmė siekia daugiau kaip 90 metų. Tačiau šį amžių daugiaamžiškumo istorijoje drąsiai galima vadinti jaunyste.

 

„Gyvenk iki šimto metų!” – neretai skamba palinkėjimas per gimimo dieną. Tuo tarpu, remiantis statistika, iki šimto metų išgyvena tiktai labai maža dalis Žemės gyventojų. O žmones, kurie atšventė savo 110–ąjį gimtadienį, apskritai galima ant pirštų suskaičiuoti. Tačiau esama ir pačių tikriausių ilgaamžių. „Vikipedijoje“ minimas rekordas – 168 metai, maždaug šitiek išgyveno čabanas azerbaidžanietis Širalis Muslimovas, nors šie duomenys ir nėra oficialiai dokumentiškai patvirtinti. Muslimovo pase gimimo data buvo nurodyti 1805 metai, tačiau, nesant gimimo liudijimo, Vakarų tyrinėtojai atsisako laikyti jį pačiu seniausiu žmogumi istorijoje. Oficialiai planetos ilgaamže pripažinta prancūzė Žana Luiza Kalman, ji išgyveno net 122 metus. Štai čia tai jau tikrai viskas tikslu: jos gimimo liudijimas ir liudininkų pasakojimai, įrodantys, jog dama gyveno aktyvų gyvenimą: būdama 85–erių, pradėjo užsiiminėti fechtavimu, o atšventusi šimtmetį, aktyviai važinėjosi dviračiu.

Kita ilgaamžė, amerikietė Elizabeta Bolden, išgyveno 116 metų ir išgarsėjo tiesioginių palikuonių skaičiumi – jų daugiau kaip 500: 40 anūkų (vaikaičių), 75 proanūkiai, 150 proproanūkių, 120 proproproanūkių ir 75 proproproproanūkiai.  

 

Kur ilgaamžių daugiausia

 

Kompanija CIA World Factbook, susidomėjusi tema, sudarė reitingą šalių, kuriose ilgaamžiškumo rodikliai patys aukščiausi. Lyderių tarpe atsidūrė Andora, San Marinas ir Singapūras. Po lyderių trijulės - Japonija, Šveicarija ir Švedija. Nors, visai galimas dalykas, situacija greit pasikeis: skaičius japonų, peržengusių šimtmečio ribą, nuolat didėja per pastaruosius dešimtmečius. Štai 1963 metais šioje šalyje gyveno 153 tokie žmonės, 1981–aisiais jų skaičius pasiekė 1000, o 1998–aisiais – jau 10 000 žmonių. Remiantis statistika, didžiausias ilgaamžių skaičius gyvena pačioje piečiausioje Japonijos prefektūroje – Okinavoje.

JAV taip pat turi visus šansus artimiausioje ateityje įeiti į šį šalių sąrašą. 2000 metais ten buvo apie 80 tūkst. žmonių, kurių amžius – šimtas metų ir daugiau.

 

Viva, Italija!

 

Tyrinėdami klimatinių sąlygų įtaką gyvenimo trukmei, mokslininkai, žinoma, neapeina mitybos klausimų.

JAV buvo padaryti tyrimai ir prieita prie išvados, jog daugeliui ligų neleidžia vystytis pomidorai, spagečiai, raudonasis vynas ir aitrieji pipirai. Šie produktai sudaro italų virtuvės pagrindą. Išeina, neveltui 75–erių metų Sofi Loren, išsauganti žvalumą ir grožį, labiau už prašmatniausius valgius renkasi spagečius ir vyną!

O štai 112 metų japonas Tomojis Tanabė kasdien geria šviežią pieną, valgo daržoves ir yra visiškai atsisakęs alkoholio. Būtent mityboje šis senelis (beje, pats seniausias iš planetoje gyvenančių vyrų) ir regi savo ilgaamžiškumo paslaptį. Su juo sutinka ir 114 Portugalijos gyventoja Maria de Chesus: jinai taip pat senų seniausiai atsisakė nuo alkoholio, užtat desertui valgo ryžių pudingą.

 

Judėjimo svarba

 

Visiems žinomas postulatas: norint būti sveikam ir nugyventi ilgą ir laimingą gyvenimą, reikia užsiiminėti fizkultūra. Bet ar patvirtins šį faktą ilgaamžiai?

Atsakymas: „Taip!” Bet kurioje istorijoje apie ilgaamžį bus frazė: „gyvena aktyvų gyvenimo būdą“. Vaikšto pėsčias, plaukioja ir netgi pamažėle bėgioja. Beje, be ekstrimo čia taip pat neišsiverčiama. Pernai italas Pjeras Pačis savo 90–mečio išvakarėse užkopė į Gran–Cacco kalną, esantį netoli nuo Romos. Kalno aukštis siekė daugiau kaip tris tūkstančius metrų! O jo tėvynainis, šimtametis Džovanis Viljonė bendrąja tvarka perlaikė egzaminus vairuotojo teisėms išlaikyti.

Taigi laikas atmesti stereotipą: garbus amžius – tai televizorius ir sofa. Be to, įrodyta, jog, išėjus į pensiją (ir perėjus į naminį režimą) žmonėms dažnai smarkiai pablogėja savijauta. Išvada: tebetęsti darbą arba rasti sau užsiėmimų pagal dūšią!

Pavyzdžiui, vieno Altajaus krašte esančio miestelio pensininkai nuėjo mokytis! Patiems  „jauniausiems“ Liaudies universiteto studentams – per 50, o pati vyriausia studentė greit atšvęs 80–metį. Kol kas studentų aukštojoje nedaug – viso labo 26, bet vien sausio mėnesį buvo paduota per 30 pareiškimų sekančiam kursui. 56–erių metų Jelena N. dalijasi įspūdžiais: „Daugelis iš mūsų dar visai neseniai visiškai nebuvo susipažinę su kompiuteriu, o dabar per užsiėmimus išeiname informatikos pradmenis. Dar mums skaitomos paskaitos medicinine tematika“. Be to, šiame universitete dar dėstoma estetika ir teisė.

Mokymosi kursas apskaičiuotas septyniems mėnesiams (nuo lapkričio iki gegužės), tačiau daugelis studentų–pensininkų mielai liktų mokytis antriems metams: „Namie kas? Vien buitis. O čia ir užsiėmimai, ir bendravimas, po pamokų dažnai einame į koncertus, organizuojame bendras arbatėles, neužmirštame ir sporto – kolektyviai lankome baseiną. Dabar mūsų gyvenimas toks įdomus!” Tikime!

 

Žvelkime į pasaulį linksmiau!

 

Ilgaamžiai gali gyventi įvairiuose žemynuose, skirtingai leisti laisvalaikį, bet vis vien esama kažko, kas juos vienija. Tai – šypsena! Ir dar optimistinis požiūris į gyvenimą bei humoro jausmas. 112 metų anglas Henris Elinghemas į žurnalistų klausimą: „Kur slypi jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?“ pašnibždomis atsako: „Viskis, geras cigaras, aistringa moteris ir... puikus humoro jausmas“. Ir, patvirtindamas savo žodžius, užkrečiančiai juokiasi.

 

Parengė Kostas JANKUS

 

                        O štai ką šiuo klausimu mano mokslininkai – gerontologai:

 

             XX amžiaus pradžioje vienas iš gerontologijos pradininkų, Ilja Mečnikovas, iškėlė hipotezę apie tai, kad vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė siekia 150 metų. Tokios išvados jis priėjo, remdamasis aksioma, jog žmogaus, kaip rūšies, gyvenimo trukmė lygi organizmo augimo periodui, padaugintam iš 5 – 7. Atitinkamai, jeigu žmogus auga iki 20 – 25 metų, vadinasi, vidutiniškai  – esant palankioms sąlygoms – jis gali išgyventi 100 – 175 metus.

Šiandien žinoma, jog žmogaus gyvenimo trukmę nulemia jo asmeninė genetinė programa. Kiekvienam žmogui ši trukmė individuali: vienam gali siekti vos 30 – 40 metų, kitam – 100 ir daugiau. Bet ilgiau, negu įrašyta į genomą, žmogus išgyventi negali.

Suprantama, išorinės sąlygos ir gyvenimo būdas turi įtakos gyvenimo trukmei ir dažnai sutrumpina genetiškai nustatytą gyvenimo trukmę. Pavyzdžiui, per visą XX amžių vidutinė gyvenimo trukmė civilizuotose šalyse, tame tarpe ir pas mus, išaugo beveik dvigubai – nuo 35 – 40 metų iki 70. Tačiau įvairiausių socialinių kataklizmų laikais vidutinė gyvenimo trukmė paprastai sutrumpėja kokia dešimčia metų. Įdomu, kaip jį sutrumpins dabartinė krizė?

Be to, gyvenimo trukmė priklauso nuo lyties: dėl daugelio biologinių faktorių moterys peržengia 90 –ies metų slenkstį žymiai dažniau negu vyrai. Egzistuoja netgi alegorinis posakis: „Senatvė turi moterišką veidą“.

Tačiau pagrindinė ilgaamžiškumo paslaptis, ko gero, štai kokia. Žmonės yra užprogramuoti veiklai ir aktyvumui, todėl neegzistuoja kito recepto tapti ilgaamžiu, išskyrus darbą, darbą ir dar kartą darbą. Tinginius evoliucija anksti išbraukia iš gyvųjų tarpo. Darbą su savimi reikia organizuoti, atsižvelgiant į racionalų gyvenimo būdą. Nereikia savęs lepinti, užtat būtina stengtis visomis jėgomis užgniaužti savyje žalingas aistras ( pyktį, neapykantą, godumą ). Visur įžvelkite pozityvius dalykus, regėkite šviesiąsias žmonių puses ir sugebėkite jaustis laimingi“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"