Paieška Kaip atsirado kardažolė?

Kaip atsirado kardažolė?

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Tradiciniai gėlių darželių augalai pasakoja mums įdomiausias istorijas, bet ir naujieji žolynai atkeliauja ne tuščiomis.

Dygliuotąją kardažolę, gal prieš 30 metų patekusią į Lietuvą iš Pietų Europos, botanikai dabar vadina regresuojančiu adventyvu. (Adventyvas – iš kitų kraštų atsitiktinai atgabentas augalas.) Šitoks kardažolės apibrėžimas rodo, kad mūsų krašte ši keistenybė darosi retesnė, kažkas čia jai nepatinka. Panašiai kalba ir gėlininkai: labai jau įnoringas šis augalas. Kartais sėklų daigumas būna labai menkas, nesiekia nė vieno procento. Kartais kardažolės blogai peržiemoja. (Jos žydi tik antraisiais metais.) O kartais jas labai puola blakės, iščiulpia syvus. Bet jeigu viskas gerai, tada ši dygliuotoji baidyklė parodo savo grožį – gali užaugti iki dviejų metrų aukščio ir išskleisti net 50 didelių nektaringų graižų, kuriuose paskui sunoksta iki 10 tūkstančių sėklų. Bet čia dar ne viskas: dideli, šviesiai žalsvi ir pūkuoti kardažolių lapai saugo ryto rasos karoliukus net iki priešpiečių. Blizga saulėje tie lašeliai, zvimbauja nuo žiedo prie žiedo kamanės ir bitės, o visa tai saugo didžiuliai aštrūs dygliai, apkibę sparnuotą stiebą bei žiedkočius. Augalas – tarsi tvirtovė. Augalas – tarsi autonominė oikumena. Ant kardažolės nenutupia joks paukštelis - kažin ar vien tų dyglių vengia. Mat visus besibadančius žolynus lydi nelabai geri įtarimai: dygliai yra šetono išradimas, ir kuo augalas dygesnis, tuo didesnis jo ryšys su tuo tamsiuoju pasauliu. Apie tokią priklausomybę yra rašęs lenkų etnologas profesorius Kazimieras Mošinskis.

Suprantama, kad dygliuotoji kardažolė blogo vardo negali išvengti. Bet auginti savo darže ar darželyje šį keistą augalą tikrai įdomu. Per pastarąjį dešimtmetį, tiesa, tik trijuose darželiuose teko matyti kardažoles. Jas augina Regina Kaupinienė (Liškiavoje), Eugenija Malijonienė (Aušrinės kaime) ir Veronika Gerasimavičienė (Druskininkų sodininkų bendrijoje „Raigardas“). Į Druskininkus, beje, kardažolė atkeliavo iš Kauno botanikos sodo, kur ji buvo auginama kaip retas laukinis augalas.

Sachalininė reinutrė, atkeliavusi į mūsų kraštą iš Tolimųjų Rytų, neatsinešė blogo vardo, o greitai paplito. Matyt todėl, jog mums įdomu matyti tokį nepaprastą augalo gyvybiškumą: žolė, ne krūmas, o per vasarą užauga net keturis metrus. Ir išsilaiko tvirtas stiebas be jokių atramų. Plinta reinutrė šakninėm atžalom, todėl kai kur jau nebemiela, jau naikinama. Druskininkų savivaldybėje, Barzdžiūnų kaime su išplitusia reinutre kariauja gėlininkė Julė Gaidienė. Ji klausia patarimo: ką daryti, nes ta baisuokliška ateivė jau pusę kiemo užkariavo. Beje, Sachalininės reinutrės statusas yra ne toks, kaip dygliuotosios kardažolės – reinutrę žmogus atsivežė tyčia, tad ji yra ne adventyvas, o introducentas.

Tikra priešingybė ir kardažolei, ir reinutrei yra bestiebė karlina – dygus, gelsvas, blizgantis žiedo graižas, prigludęs prie pat skrotelinių lapų, nė kiek nepakilęs nuo žemės. Keista tokia gėlė, bet akmenuotame kalnelyje ji yra savo vietoje ir atrodo gerai. Įdomiausia, kad bestiebė karlina buvo rasta Lietuvoje auganti natūraliai – apie tai rašė Juzefas Jundzilas 19-ame amžiuje. Tiesa, herbarizuotos anų laikų karlinos neturime, todėl gal ir galima įtarti, kad Juzefas Jundzilas apsiriko, gal ši kalnų rūšis ir nebuvo atklydusi į Lietuvą. Bet būtent šią galimybę, šią hipotezę dabar ir primena kultūrinė bestiebė karlina, auganti alpinariume.

Žvelgiant į pačius naujausius mūsų darželių augalus tokių ir panašių asociacijų iškyla gana daug. Štai Snaigupėje (netoli Druskininkų) Nijolės Čėsnienės gėlyne puikuojasi niekur kitur nematytas augalas, labai panašus į pelkinį lakišių. Darželio šeimininkė sako, kad ant sėklų pakelio taip ir buvo parašyta: lakišius. Bet jokia literatūra dar nesako, kad yra toks kultūrinis augalas. O kokie gražūs kultūriniai progailiai! Žiedeliai maži maži, bet ta jų šviesa lygiai tokia pat kaip ir laukinio raudonžiedžio progailio, kuris dabar jau tikrai yra nykstantis. O ar matėte daugiametę svyrančią našlaitę? Svyra žemyn liauni stiebai su švytinčiais žiedeliais, sunku patikėti, kad čia tų pačių broliukų artimi giminaičiai.

O kas yra radasta? Vardas labai gražus, teko girdėti, kad kažkas ir mergaitę tokiu vardu pavadino. Bet botaninėje literatūroje radastos neaptiksime. Kęstutis Vilkonis atlase „Lietuvos žaliasis rūbas“ rodo net tris skirtingas deucijas (hortenzijinių šeimos krūmas, kilęs iš Rytų Azijos, dekoratyvus), bet nerašo, kad deucijos sinonimas yra radasta. Būtent šitaip tą krūmą, panašų į jazminą, šaukė senovėje sodiečiai, ir net dainas apie jį sudėjo. Dabar radastos krūmas jau yra retenybė. Tik Dubaklonyje, prie Nemuno įsikūrę Elena ir Mykolas Monkevičiai dar augina radastą. Šioje gražioje sodyboje galima pamatyti ir garsųjį „Velnio pirštą“, ir didingąją magnoliją.

O ką gi sako žodis deucija? Deucas (Van der Deutz) buvo Amsterdamo valdininkas, rėmęs botaniką Tunbergą. Tai kodėl mes tą deuciją, seniai seniai atkeliavusią į Lietuvą, pavadinome radasta? Tiesa, baltažiedį erškėtį kai kas taip pat vadina radasta. Kodėl? Klausimai, į kuriuos vargu ar kas sugebės atsakyti.

Daug paprasčiau paaiškinti, kaip atsirado gražiai žydintis žolynas – Saulės lietus. Gėlininkė Elena Monkevičienė sako, kad šitaip buvo užrašyta ant sėklų pakelio. Štai tau ir nauja binarinė nomenklatūra: Saulės lietus! Aišku, kad šitaip skamba ne genties ir ne rūšies, o tiktai veislės vardas. Gi žiedai ir lapai, ir visa augalo išvaizda sako, jog čia yra kanadinės rykštenės žemoji forma.

Pastaraisiais metais dzūkų darželiuose labai išpopuliarėjo Valerio sprigės, kurias vadina panaitėmis, panukėmis, panienkomis ar kochanikais. Marytė Kleponienė, gyvenanti Gailiūnuose, prie pat Snaigupelės, labiausiai sielojosi, kai nutrūkusi karvė nuėdė žydinčias Valerio spriges. Gaila, žinoma, bet šitaip netikėtai sužinojome, kad šią gėlę mėgsta ne tiktai žmogus. Nei astrų, nei vilkdalgių karvė nesuėdė, tiktai Valerio spriges... Daugiausia šių ryškiai žydinčių gėlių augina margioniškė Janina Keršauskienė. Žydi sprigės mediniuose loviuose, loveliuose, kibiruose ir, žinoma, darželio lysvėse. Žydi baltai, ryškiai raudonai ir šviesiai rausvai. Pati mylimiausia gėlė šioje sodyboje yra Valerio sprigė.

Veronikos yra laukiniai augalai. Lietuvoje galima rasti net 20 veronikos rūšių. Visas jas nelabai sunku atskirti. Ir tik viena rūšis – gencijoninė veronika, atkeliavusi iš Pietų Europos, yra labai puošni, netgi iškilminga. Ir vis dėlto labiausiai mus nustebinti gali ne ši, o mažytė siūlinė veronika ir dar keistesnė laukinukė – persinė veronika. Dabar jos vis dažniau atsiranda alpinariumuose. Kalnelyje žydintis tankus persinės veronikos kilimėlis labai primena natūralų kalnų kraštovaizdį, o siūlinė veronika į darželius sugrįžta kažkaip paslapčia, ir kukliai žydi lysvės pakrašty, nereikalaudama jokios priežiūros. Vaizdas toks, tarsi ji kažkada jau buvo darželyje, o dabar vėl pasirodo – ateina iš sodo, iš dirvono ar pievos. Nei Liuda Petrauskienė iš Liškiavos, nei Stefanija Ciūnienė iš Gelovinės negali paaiškinti, kodėl jų darželiuose ir šalia darželių atsiranda vis daugiau siūlinių veronikų. Žydi jos ilgai, ir tie maži žiedeliai ant ilgų siūliškų žiedkočių atrodo tikrai įspūdingai.

... Ir vis dėlto dygliuotoji kardažolė gėlių darželyje yra didžiausia mįslė. Keisčiausia ją matyti Londone išleistos „Karališkosios sodininkystės draugijos sodo enciklopedijos“ puslapiuose. Anglai viską daro labai estetiškai ir tobulai – ir darbo pirštinės spalvingos, ir medelis prie kuolo rišamas specialiais diržais, ir žalumynų ornamentai tikslūs bei simetriški, ir dekoratyvinės vazos labai dailios. Ir štai šalia lygaus angliško takelio išsikėtojusi dygliuotoji kardažolė... Ir tikriausiai ji štai ką mums primena: Europa jau seniai būtų uždususi, jeigu jos kraujo nepagyvintų tolimų egzotiškų kolonijų laukiniška gyvybė...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"