Paieška Stebint juoduosius strazdus

Stebint juoduosius strazdus

Vytautas RIBIKAUSKAS

 

Vargu, ar kas dabar nepažįsta juodojo strazdo. Nors prof. Tadas Ivanauskas savo tritomyje „Lietuvos paukščiai“ rašė, kad šis paukštis yra tamsių eglynų ar mišrių miškų, žmogaus vengiantis  slapukas, dabar juodukai gyvena visų Lietuvos miestų, gyvenviečių želdiniuose. Tiesa, ir prof. T.Ivanauskas pastebėjo bei stebėjosi, kad juodieji strazdai baikštūs tik Lietuvoje ir kituose Rytų Europos kraštuose, kai tuo tarpu Vakarų Europoje jie yra tapę miestų, parkų ir skverų paukščiais.

Panašu, jog juodukai įvertino mūsų įsijungimą į Europos šalių bendriją ir savo gyvenimo būdą pakeitė ir pas mus. Tiesa, nors dalis juodųjų strazdų apsigyveno miestuose ir gyvenvietėse, išliko ir baikščių, atsargių paukščių grupė vis dar pamėgusių tamsių eglynų gūdumą. Paukščiai tarsi pasidalino į dvi grupes. Vieni visiškai neboja žmonių, rinkdami lizdams krauti medžiagą šmirinėja tiesiog apie kojas, savo garsiomis giesmėmis miestiečius ar gyvenviečių gyventojus vakarais ar ankstyvais rytmečiais linksmina nutūpę medžių šakose tiesiog palangėse, rudenį ir žiemą skainioja palangėse užsilikusias vinvyčių, vynmedžių ar kitų medžių bei krūmų uogas. Kadangi gyvenvietėse pilna šunų ir kačių, tad  ir šiuos plėšrūnus juodukai savo veriančiais, žviegiančiais čerškimais palydi tiktai tada, kai plėšikai visiškais prisiartina prie paukščių lizdų ir visai nekreipia dėmesio, kai brisiai ir murkiai slampinėja kiek tolėliau. Nemaža dalis šių juodųjų strazdų - miestiečių pasilieka žiemoti, pramisdami gyvenviečių želdiniuose užderėjusiomis įvairiausiomis uogomis, vaisiais ar paukščiams įruoštose lesyklėlėse.

Paukščiai, peržiemoję miestuose bei gyvenvietėse, jau vasario gale (jei žiemos nėra atšiaurios) ankstyvais rytais ar pavakariais užtraukia savo giesmes – iš pradžių ne tokias garsias, bet vis skardėjančias orams šylant. Miškuose gyvenantys juodieji strazdai čiulbėti paprastai pradeda tik balandžio pradžioje. Miškiniai juodukai ir toliau lieka baikštūs, vengiantys žmogaus, apie visus miške kilusius pavojus skelbiantys savo čaižiais balsais. Tai puikiai žino medžiotojai, šių garsų prisiklausydavę ypač tada, kai pavasariais buvo leista medžioti slankas ir didžiųjų ančių gaigalus. Įdomu tik, ar keičiasi individais šių dviejų grupių strazdai? Ar dalis miestiečių sugrįžta į miškų tankmes? Ir atvirkščiai: ar tamsių eglynų slapukai apsigyvena miestiečių strazdų bendrijose?

Gyvendami individualiame name Kauno pakraštyje turime ir mes juodųjų strazdų. Aplink pastatus sklype auga devynios galybės įvairiausių dekoratyvinių medelių ir krūmų, tad įvairūs paukšteliai čia randa tinkamas gyvenimo sąlygas. Įdomu pavasarį stebėti, kaip strazdai renka kieme statybines medžiagas lizdui krauti. Įvairiausių šerių ar plaukų nugvelbia tiesiog iš pririšto šuns panosės. Nustebino, kad lizdo sienoms tinkuoti supuvusius pajuodusius blindės lapus strazdai išsigriebia ir iš vandens baseinėlio pakraščiuose. Į geltoną laibą snapą šlapių lapų paukštis prisigrūda tiek, kad vos paskrenda žemyn galvą nukarinęs.

Lizdą strazdai dažniausiai susisuka eglaitėse, tačiau jauniklius išauginti ne visada pavyksta. Savų kačių neturime, bet svetimų šmirinėja daugybė. Dabar gyvūnų globėjai daugiausia  garbina šunis bei kates, tad nieko nenuveiksi – kenčia paukščių jaunikliai. Anksčiau bent medžiotojai galėjo pareguliuoti be priežiūros laikomų naminių plėšrūnų gausą. Dabar jiems tai daryti uždrausta.

Praėjusį rudenį padariau netikėtą atradimą: juodieji strazdai labai mėgsta magnolijų vaisius. Sodyboje auga trys derančios japoninės magnolijos. Medžiai labai gausiai žydi kiekvieną pavasarį, tačiau gausesnis vaisių derlius būna tik kas kelinti metai. Praėjusiais metais magnolijų derlius buvo itin gausus. Spalio gale, kai magnolijų sutelktinių vaisių apvalkalams susproginėjus pasirodė raudonos uogos, o dalis jų jau pradėjo byrėti, nusprendžiau pasiruošti sėklų atsargas. Vargais negalais besilaikydamas ant labai trapių magnolijos šakų skainiojau šį rudenį itin dideles  vaisių burbuoles, kai trijų sprindžių atstumu nuo mano veido nutūpė juodasis strazdas ir pradėjo lukštenti raudonas uogas. Mano pakalbintas paukštis atsakė trumpu čerkštelėjimu, straktelėjo ant kitos šakos kiek tolėliau nuo manęs ir tęsė savo puotą. Pastebėjau, kad magnolijomis domisi daug juodukų. Tik, skirtingai nuo kitų strazdų, jie medžiuose lankėsi ne būriu, o pavieniui arba poromis. Nustebino tai, kad strazdai dorojo būtent magnolijų uogas, kai aplink buvo gausybė ir rausvų, ir mėlynų vynuogių, geltonžiedės sedulos krūmai raudonavo nuo uogų gausos, sunkios juodų uogų kekės sviro aronijų medeliuose. Pabandžiau krimstelėti magnolijos uogos apyvaisį  - kartumas neišpasakytas. Negi taip skiriasi žmogaus ir paukščio skonis? Teko paskubinti magnolijų sėklų atsargų paruošas, vaisius dalinantis su juodaisiais strazdais.

Manau, kad strazdai išplatins šį nuostabiais žiedais žydintį medelį. Svarbu tik, kad tolimesni ir artimesni kaimynai jį, išdygusį darže, atpažintų ir neišrautų, kaip piktžolę. Ne mažiau nustebino ir tai, kad magnolijų uogų prisilesę juodukai vakaro sutemose užtraukdavo gana linksmas tam laikui giesmes – juk spalio pabaiga.

Na, o stojus gana rimtai šiai žiemai, mūsų sodyboje pasilikusi žiemoti juodųjų strazdų pora, padedant praskrendantiems gentainiams, sudorojo ir vynuoges, ir aronijas. O geltonžiedžių sedulų uogos nubyrėjo žemėn, supuvo ir, pasilikę po sniego danga, paukšteliams tapo neprieinamos, kaip ir kaimyno sode nukritę ir likę nesurinkti obuoliai. Dabar strazdų porelę jau tenka paremti lesalu, kaip ir zyles, sodyboje besilaikantį gausų geltonųjų startų ir naminių žvirblių būrį, keletą žaliukių bei pietinių purplelių. Apsilanko sodyboje ir kėkštai, šarkos, smilginiai strazdai, geniai, bukučiai, tačiau jau antra žiema nėra svirbelių ir juodagalvių sniegenų. O juodieji strazdai, surizikavę žiemą praleisti tėvynėje, maistui nėra labai išrankūs. Palesa kiek ir startoms bei žvirbliams pabertų grūdų, zyles pravaikę lupa taukus nuo šerno kailio. Specialiai juodukams pabėriau smulkiai sukapotų obuolių, virtų bulvių, virtų ir žalių runkelių, ant kriaušės šakų pamoviau obuolių ir kriaušių – tinka viskas.

Vasario saulėtomis dienomis juodukai visai atkunta, net pačirškauja, kai brendi per pusnį papildyti lesalo į jų maitinimo vietą, nuo kurios paukščiai pasitraukia tik nakčiai, įsitaisydami tankiose eglių šakose.

Kas kelinta diena patruliuodamas savo teritorijoje per sodybą pažeme prašauna paukštvanagis, į pačius tankiausius krūmus sugindamas žvirblius ir startas. Keista, kad ornitologai, aiškindami, kaip įruošti lesyklas smulkiesiems paukšteliams, dažnai nurodo, ką reikia daryti, kad lesykloje besimaitinančių paukščių nesugautų paukštvanagiai. Juk visi plėšrieji paukščiai Lietuvoje taip pat globojami, o jiems maitintis tai irgi reikia. Paukštvanagiui, kaip zylėms, lašinių nepakabinsi. Tad, nori ar nenori, vanagams tenka paaukoti tam tikrą kitų paukščių skaičių.

Šitaip su visa gausia sparnuočių šeimyna ir laukiame pavasario!..

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"