Paieška Pokalbis su rašytoja Birute JONUŠKAITE.

Sielą gydantys toliai

Pokalbis su rašytoja Birute JONUŠKAITE.

 

- Kokioje gamtinėje aplinkoje augote, ką reiškė ta aplinka Jums vaikystėje ir vėliau? Kaip žvelgė į gamtą Jūsų tėvai, seneliai, kuo gamta buvo svarbi jiems ir visai šeimai?

 

- Kai mano tėvai sugalvojo nusipirkti po karo išparceliuoto dvaro žemės rėžį, ieškojo tokio, kad iš jame pastatytos būsimos sodybos būtų toli matyt. Kad gera dirva (paskui įsitikino, kad, deja, ne juodžemis ir net ne priemolis, o tik, pasak tėvo, akmenyčia), kad arti plentas, kad netoli mokyklos ar miestelio – tokie dalykai lyg ir buvo antraeiliai. Trobesius pasistatė aukščiausioje to rėžio vietoje, netoli ežero: išėjęs į kiemą galėjai nužvelgti visas keturias pasaulio šalis – iki tolimo horizonto. Todėl man nuo pat vaikystės vienas svarbiausių ir itin viliojančių dalykų buvo, Jaroslavo Melniko žodžiais tariant, tolimoji erdvė. Lig šiol be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kaip ir be žolės kieme, be darželio su vilkdalgiais, hortenzijomis, gaurėmis, rūtomis ir jurginais, be raugerškių, rūgščiųjų žagrenių, sedulos, beržų, ąžuoliukų ir visos kitos žaliosios draugijos. Regis, prof. Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad kai kurie žmonės turi augalines sielas. Aš turbūt esu viena iš jų.

Vaikystėje buvo natūralu gyventi tarp obelų, kriaušių, topolių, klevų ir liepų, atrodė, kad vyšnių alėja – keliukas ežero link – turėtų būti prie kiekvienų namų, kaip ir paežerės brūzgynai su avietėmis ir gervuogėmis, kaip ir žemuogėmis aplipusios pakriaušės ar galimybė vasarą bet kuriuo paros laiku panerti į gaivų ežero vandenį.  Keista, galvoju šiandien, bet nieks manęs nekontroliavo, kur atsikėlusi dingstu, ką veikiu, neklausinėjo, kodėl nubrozdinti keliai ar apdraskytos rankos iki alkūnių, nedraudė ištisas valandas mirkti ežere ir laipioti po medžius. Turbūt todėl, kad vaiko buvimas gamtoje buvo suvokiamas kaip natūralus dalykas. Nes dar buvo gyva samprata, jog gamta ir žmogus – tai nedalomas vienis. Atsimenu, kaip tėvas laukdavo pirmojo vieversio, pirmojo varnėno, gandro, pempės... Kiek šnekų apie tai, kiek žvalgymosi į dangų, į inkilus, kiek įsiklausymo pavasario vakarais į paukščių balsus: ar jau visi, ar linksmai klega, ką pranašauja! Atrodo, kad tikrasis gyvenimas ir vyko peržengus trobos slenkstį, už kurio atsiverdavo vis kitoks sparnuočių, augalų, gyvulėlių pasaulis. Pasaulis su kiekvieną dieną vis kitokiu saulėlydžiu, su medžių grafika vėjuje, su šimtais spalvų mirguliuojančiu ežero paviršiumi. Na, ir laisvė. Natūraliai egzistuojanti laisvė tyrinėti tą gamtos mandalą, jos kvapus, garsus, spalvas. Laisvė, kurios protu nesuvokei, bet ji įsigėrė į sąmonę, į mintis, ji augino pasaulio sampratą, modeliavo žmonių santykius. Juk tėvas, užkietėjęs meškeriotojas, kaip kad ir mano dėdė Petras, išeidavo ryte ir parsirasdavo tik sutemus – su keliais ešeriukais kišenėje arba su kur kas geresniu laimikiu, o kartais ir be nieko. Kur jie vaikštinėjo, kiek įlankų apėjo, tai jau buvo tik jų reikalas. Mano reikalas – kartais su jais tupėti ilgas tylias valandas ant kranto ir žiūrėti į plūdę (argi tai ne puiki meditacija?), kartais pasislėpti paežerės tankmėje, kartais įsikarti į augalotą beržą ir kalbėtis su išgalvotais bičiuliais, ekspromtu kuriamų istorijų personažais. Aišku, reikėjo grįžti namo pavalgyti, o vakare kristi pavargusiai į vaikiškų sapnų patalus.

Mano vaikai šitos laisvės jau nepajuto, jie augo nuolatinėje suaugusiųjų globos zonoje. Aš užaugau su samprata, kad naktį sutiktas žmogus – džiaugsmas, tai dar vienas artimasis, tai nusiraminimas, kad esi ne viena tamsoje. Mano vaikai užaugo mano pačios mokomi, kad vengtų dieną, o tuo labiau naktį sutiktų nepažįstamų žmonių. Mano vaikai rudenį nėjo po pamokų į pelkėtus miškelius, nestatė iš jau parudavusios vešlios žolės „kiškių“, „lapių“, „vilkų“ namelių, nežaidė juose iki sutemų. Nes jie buvo ant grindinio augantys vaikai. Jie neturi augalinių sielų.

Mano tėvai visus sodinukus susitempė į savo sodybą iš miško ir iš giminaičių, kurie gyveno kitoje ežero pusėje. Ta įsimintina, svaiginanti vyšnių alėja (vienintelė kaime) sodybą puošė jų pragariško triūso dėka. Visus vyšnių sodinukus jie parsinešė ant nugarų, daugybę kartų sukdami ratą po rato aplink ežerą. Tėvas taip mylėjo medžius, kad neleisdavo niekam nė šakos nukirsti, nors išsikeroję topoliai jau griuvo ant stogų, o akacija rėmėsi į trobos langus. Medžiai, jo nuomone, turėjo augti laisvai, natūraliai, be jokių genėjimų. Taip ir augo. Ir augau aš su jais kartu, augo ir mano samprata apie gyvą pasaulį šalia, kuris yra neatskiriamas nuo žmogaus, savas, būtinas kaip oras, kaip vanduo, kaip kairiajam plaučiui – dešinysis. Ir su gyvuoju pasauliu, kaip kad ir su žmogumi, reikia elgtis draugiškai ir pagarbiai.

 

- Kiek ir kuo gamtos vertybės yra svarbios Jums dabar?

 

- Praradusi žaliąją erdvę su ežero paslaptimis vasarą, o baltąją, kupiną nostalgijos ir keisto ilgesio, – žiemą, jaučiausi tarsi gyvenčiau kažkokiose laikinose stotelėse. Bendrabučio kambarėlis Saulėtekyje teikdavo šiokios tokios atgaivos, nes pro langą buvo matyti dar tada daugiabučiais neužstatytas kaimelis su karvėmis, ožkomis, su iškūprinusiais iš suklypusių trobelių senukais ir senutėmis, su apšerkšnijusiais medžiais ir žaliomis kalvelėmis. O paskui vienas butas, kitas butas ir pro langą – tik  tokie pat pilki, nuobodūs, niūrūs daugiaaukščiai. Namų sąvoka taip ir liko nepakitus – namai ten, kur gimiau ir augau. Namai – tai kiemas, jo medžiai ir tolimi horizontai.

Po ilgų klajonių, ačiū Dievui, vėl turiu namus. Vėl galiu ganyti akis po pušis ir egles, žvelgti į čia pat atsiveriančią ežeriuko akį ir tolimus Pupojų kalnelius. Galiu valandų valandas stebėti, kaip zylės kapoja ant medžio pakabintus lašinukus, kaip konkuruoja su gudruoliu geniu, gėrėtis papurusio, ramaus juodojo strazdo apetitu, kuris kiekvieną dieną darbuojasi visai čia pat, už lango. Man šis „užsiėmimas“ kur kas prasmingesnis negu kad sėdėti kokioje nors bohemiškoje kavinėje ir kalbėti apie labai svarbius dalykus, o iš tikrųjų – pliurpti apie nieką. Matau prasmę vos pakvipus pavasariu apeiti visus savo gėlynus, sveikintis su kiekvienu po žiemos atsigavusiu daigu, juos apkaupti, tręšti, jais džiaugtis, laukti, kol suvešės, kol pražys. Namuose turiu bene šimtą, o gal ir daugiau kambarinių gėlių, taigi ir žiemą yra su kuo pasikalbėti. Labai rimtai galiu tikinti, jog viską tos mano žaliosios gyventojos girdi ir jaučia.

Turiu pažįstamą, kuri sako, kad gyventi taip toli nuo miesto centro – savižudybė. Ji labai džiaugiasi savo butu senamiestyje, nuo kurio, anot jos, viskas pasakiškai arti, visos kultūros įstaigos ranka pasiekiamos. Buvau svečiuose. Du langai į uždarą kiemą. Pro tuos du langus matyti penki metrai asfalto, kuriuo išlietas kiemelis ir kito namo langai. Net ir vasarą čia spalvos nesikeičia, jokio žalsvo kuokštelio. Tokiame „šulinyje“ ištverčiau turbūt ne daugiau kaip mėnesį, paskui „nuvažiuotų stogas“. Tiesiog uždusčiau. O mano pažįstamai – komfortas.

Amžinąjį atilsį tėvas Stanislovas, Paberžėje išėjęs į kiemą, sakydavo: apsidairyk, ar regi, kaip toli matyt? Reikia kuo dažniau žiūrėti į tolius – tai gydo akis.

Aš galiu dar pridurti – tai gydo ir sielą.

 

- Skaitytojui nesunku pastebėti, koks didelis dėmesys gamtai skiriamas ir Jūsų kūryboje...

 

- Gamtos joje visada buvo daug. Mano personažai nuo jos neatsiejami. Užtenka peržvelgti knygų pavadinimus: vienas žinomiausių romanų – „Didžioji sala“,  kitas – „Ievos neišvarė iš rojaus“, apsakymų rinkiniai: „Rugių laukas“, „Žalčių tiltas“, „Kregždėlaiškis“... Labai paprastas dalykas – nuo savęs nepabėgsi. Jeigu man svarbus kiekvienas naujas ciko ar zamijos lapas, tai jie svarbūs ir mano sukurtiems herojams. Knygoje „Kregždėlaiškis“ (šis naujadaras, kas be ko, irgi atskleidžia mano santykį su gamta) yra apsakymas „Spalva ir forma“, kuriame visas mamos gėlynas (turbūt iš jos paveldėjau tą meilę augalams) kalba, na, ir dar daug keistų įspūdžių iš kačių gyvenimo. Netgi ir paskutiniame romane „Baltų užtrauktukų tango“, kuris pasakoja apie šiuolaikinę mūsų emigraciją Amerikoje, ryški, vešli, įvairiarūšė augalija yra ne ką prastesnė veikėja negu kad pagrindiniai personažai. Jeigu kam nors šautų į galvą rašyti mokslinį veikalą apie gamtos vaizdavimą šiuolaikinėje literatūroje, mano knygose rastų labai daug informacijos.

 

- Norėtume išgirsti Jūsų nuomonę apie Lietuvos gamtą, lyginant ją su kitų labiau pažįstamų šalių gamta...

 

- Sakoma, kad Lietuva yra Dievo skreplelis. Sutinku. Galbūt kam nors joje trūksta kalnų. Man trūksta saulės ir šilumos. Man čia per trumpos vasaros, per šalti pavasariai ir rudenys. Mielai žiemą sutrumpinčiau iki vieno mėnesio – per Kalėdas pasidžiaukim sniegu, šerkšnu, ledu ir gana. Žinoma, metų laikų kaita turi savo pašėlusio žavesio. Reikėtų džiaugtis ir tuo, kad gyvename tokioje klimato juostoje, kur nebūna uraganų (arba pasitaiko labai retai), žemės drebėjimų, nesibaigiančių liūčių ar kitų stichinių nelaimių. Aišku, norėčiau, kad ir pas mus augtų platanai, žydėtų magnolijos, o gruodį visos pakelės, kaip kad, pavyzdžiui, Sevilijoje, geltonuotų nuo apelsinų. Egzotiniai augalai, jų žydėjimas, lapų ir kamienų dydis mane svaigina, bet tą turtingesnį, įspūdingesnį žaliąjį pasaulį esu linkusi „ragauti“ mažomis dozėmis, pakeliaudama, pafotografuodama, neleisdama sau svetur priprasti, nes žinau, kad mano vieta yra čia, po beržais, po kirminų apgraužtais juodalksniais, su vieversiais, o ne spalvingomis papūgomis. Gyvenu Vilniuje, mieste, kuris, perfrazuojant Česlavą Milošą, atitinka žmogaus poreikius, nes tai europietiškas, aktyvaus kultūrinio gyvenimo kupinas miestas, iš kurio galiu bet kada išskristi į kiekvieną pasaulio kampelį, o pavasario rytais klausytis vieversio, vakarais – lakštingalų, stebėti po langais slampinėjančią lapę ar ramiai besiganančias stirnas. Man tai yra  komfortas.

 

- Kaip gamtą ir apskritai aplinką turėtume saugoti? Kokių negerovių šiuo atžvilgiu pastebite mūsų visuomenėje, aplinkosauga besirūpinančių įstaigų veikloje?

 

- Neterškime ten, kur gyvename (turiu galvoje ne tik savo namą ar butą, bet ir šalį, Žemę), apsikuopkime kiemus, savo sklypelius ir dar šiek tiek toliau už jų. Nekenkime gamtai, nemanykime, kad ji viską gali ištverti. Jeigu kiekvienas laikytųsi šio principo, nereikėtų stebėtis, kodėl šiemet Neris neužšalo, nors šaltukas spaudė iki minus trisdešimt. Kas leidžia į upę karštas nuotekas? Žinoma, tuo turi rūpintis atitinkamos instancijos. Ar pakankamai rūpinasi? Atsakymas visiems aiškus – vos ne kasdien išgirstame per radijo ar televizijos žinias apie kokį nors gamtos įstatymų pažeidimą, bet nė karto neteko girdėti, kad pažeidėjas būtų deramai nubaustas. 

Galiu pateikti pavyzdį iš savo aplinkos. Kadangi gyvenu soduose ir dar ant ežerėlio kranto, vasarą čia būna labai daug įvairaus plauko „poilsiautojų“. Metų metais mes, „žalieji patruliai“ (būrelis kaimynų, kuriems dar svarbi aplinka) renkame jų paliktas šiukšles, tuščius butelius (dažnai tyčia sudaužytus) ir vis tikimės, kad vieną dieną jie susivoks ir bent jau visas atliekas pradės mesti į krūvelę. Deja, niekas nesikeičia. Nesikeičia ir vaizdai pakelėse – kiek primėtyta maišelių su šiukšlėmis! Mums atrodė, kad tai daro kažkas iš pravažiuojančiųjų, tikrai ne mūsų sodininkų bendrijos nariai. Klydome. Pasirodo, ir netolimas kaimynas gali ramiu veidu vežti šiukšles ir versti vos ne į kito sodininko kiemą... Arba štai netoliese gyvenantis pilietis, statydamasis pilaitę, sugalvojo šiukšlynu paversti kitoje kelio pusėje esančią pievą: užvertė ištuštintais cemento maišeliais, putplasčio gabalais, lentgaliais ir plytgaliais. Per mėnesį visas kalnas išaugo. „Žalieji patruliai“ patarė jam išsivežti tas grožybes. Bet šis smarkus ponas pasiuntė „patrulius“ labai toli. Negana to, pono pasamdyti statybininkai kasdien maukė pigų vyną ir butelius mėtė į pievą – rudeniop, kai nurudo žolė, atsivėrė neregėtas žaliųjų butelių laukas – tiesiog paroda, verta ŠMC (Vilniaus šiuolaikinio meno centro) kepurės. Tada trūko kažkieno kantrybė ir buvo pranešta seniūnijai. Netrukus apsilankė aplinkosaugos inspektorė. Po jos vizito didysis ponas šiukšles išsivežė. Bet butelius... butelius uolūs darbininkai surinko ir sumetė toliau į tą pačią pievą – šalia kito, niekuo dėto žmogelio sklypo. Taigi „paroda“ buvo perkelta ir dar paįvairinta aštriomis šukėmis. Inspektorei ji nerūpėjo. Svarbu tik, kad šiukšlių neliko ties ano pono namu.

Labai norėčiau, kad Lietuvoje įsigaliotų tokie įstatymai, kaip Vokietijoje, kur net už numestą saldainio popierėlį susimokėsi baudą. Ir ne dešimt litų, o tarkim, nusviedei žemėn cigarečių pakelį – neteksi šimto eurų, numetei maišelį su šiukšlėmis – mokėsi tūkstantį eurų. O už tokią stiklo tara pagražintą pievą aš priskaičiuočiau kokius dešimt tūkstančių eurų. Galvą guldau, apsikuoptų visi, nepašykštėtų kelių litų šiukšlėms išvežti. Bet... ar galima to tikėtis šalyje, kurioje dvejus metus vaiką prievartavusiam ponui gresia vos trijų tūkstančių litų bauda?

Ar tik mes tokie netvarkingi? Tikrai ne. Atsimenu, itin slogų įspūdį paliko Jordanija. Įvažiavę į šią šalį, nesupratome, kas juoduoja už lango – saulės iškepinta žolė nugulta kažkokių plazdančių paukščių ne paukščių. Bet kodėl jų – visokiausio dydžio – tiek daug, ištisi laukai, pakelės juoduoja?.. Galų gale įsižiūrėjome: tai juodi plastikiniai maišeliai arba jų draiskanos virpa vėjuje. Taigi - šiukšlės. Vėliau išsiaiškinome, kad Jordanijoje visose parduotuvėse prekės dedamos būtent į tokius juodus maišelius... Bet tai jau Rytų specifika, mums geriau pasiieškoti teigiamų pavyzdžių Vakarų Europoje, į kurią, beje, taip smarkiai veržiamės.

 

- Dėkojame už išsakytas mintis. 

 

Kalbino Vytautas LEŠČINSKAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"