Paieška Suvaidink mirtį – ir gyvensi...

Suvaidink mirtį – ir gyvensi...

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Vilnietis Saulius Vičas dažnai važiuoja į Dubingius, prie Asvejos ežero pameškerioti. Ir štai šį pavasarį vienoje kelio vietoje surado gal bent dešimtį suvažinėtų žalčių. Tas kelias veda iš Joniškio į Dubingius. Žalčiai žuvo ant asfalto, toje vietoje, kur prasideda žvyrkelis.

Pavasarį, nuo balandžio pabaigos per visą gegužės mėnesį, vos tik nusinėrę, žalčiai būna judrūs, mat poruojasi. Jiems labai patinka pasišildyti saulėje. O ant įšilusio asfalto – dar smagiau. Kas tie automobiliai – jie nesupranta, o vairuotojai dažnai pavėluotai pastebi gyvūnėlį. Štai ir Saulius Vičas su draugais stabtelėjo tik pamatęs, kad kelyje – kažkas negerai, daug keistų dėmių.

Tos keistos dėmės ir buvo jau suvažinėti žalčiai. Bet trys dar buvo sveiki, matyt, neseniai atšliaužę. Pamatę žmones sunerimo, o pakelti už uodegų suskubo šliaužti į pakraštį, arčiau žolių. Saulius Vičas turėjo kantrybės žiūrėti, ką jie daro, kai mato, jog žmogus neatstoja.

O darė štai ką. Supratę, kad pabėgti nepavyks, ėmė keistai suktis į kamuolius tarp žolių, tarytum smego vis gilyn, paliesti vis sušnypšdavo ir galvos kirčiais vaidindavo gyvates, kol galų gale atsipalaiduodavo ir, atlošę galvas, iškišę liežuvius apsimesdavo negyvėliais. Ir išsyk pasklisdavo baisi smarvė, kurią pajutęs net pats didžiausias maitėda nusuktų galvą į kitą pusę. Teisybę pasakius, taip dvokiančių žalčių man matyti neteko. Na, pasigaudavau, jie palaidais viduriukais apipurkšdavo rankas, drabužius, bet tai būdavo šiaip sau smarvelė, kentėti galima, nusiplovei – ir dingo. O Saulius Vičas tvirtina, jog jie ne šiaip sau dvokė maita; ta smarvė turėjo keistą bjaurų cheminį atspalvį. Gerai žinau, kad Amerikos dykumose ir pusdykumėse gyvena tokie žalčiai, kurie moka akimirksniu virsti negyvėliais ir paskleisti tokį dvoką, kad net alkaniausias kojotas pasišlykštėjęs apeina ratu. Bet kad mūsiškiai mokėtų padaryti tokias žaibiškas chemines reakcijas – prisipažįstu, neteko regėti nei užuosti.

Kai kyla kokių neaiškumų, pasitariu su specialistais. Dažniausiai tai būna Selemonas Paltanavičius iš Aplinkos ministerijos. Jis man priminė, kad roplių virškinimo sistema labai chemizuota. Iš tikrųjų, žalčiai juk nekramto, turi suvirškinti visą grobį pilve, taigi ten privalo būti tikras chemijos fabrikėlis, suardantis ir mėsą, ir kaulelius. Tokiam fabrikėliui vienas juokas žaibiškai išmesti laukan per burną ir užpakalį smarvę, pagamintą pagal specialią to vaidinimo receptūrą. O kad mes apie tai kartais nė nežinome, irgi nesunku paaiškinti. Prisipažinkime, juk retas kuris prikišęs nosį uostėme negyvėliu apsimetusį žaltį. O juk būtent taip ir padarė smalsieji gamtininkai Saulius Vičas ir jo draugai...

Beje, ta pačia proga su Selemonu Paltanavičiumi prisiminėme ir kitus gyvūnus, kurie gelbstisi apsimesdami, jog numirė. Antai žmonės nuo seno tvirtindavo, kad varlė, pamačiusi gyvatę, nuo šios žvilgsnio sustingsta, lyg būna užhipnotizuojama. Gyvatės hipnozė čia nieko nereiškia. Tiesiog varlė kažkaip žino, kad gyvatei reikia šviežienos, dar judančio grobio, todėl geriausia apsimesti, jog jau esi lavonas. O pats Selemonas Paltanavičius sykį pats vos nenuvirto iš gandralizdžio. Buvo nutaręs uždėti žiedelius gandriukams, kurie jau kaišiojo galvas iš lizdo. Sunku buvo lipti į tą gandralizdį, ropštėsi ropštėsi, o kai pasiekė lizdą ir pažvelgė vidun – pats atsilošęs iš nuostabos vos nenugarmėjo žemyn. Visi gandriukai gulėjo negyvi, atmetę galvas, išžioję snapus. Ir tik geriau įsižiūrėjęs gamtininkas pamatė, jog visa tai – tik vaidyba, tik gerai apgalvoto scenarijaus sudėtinė dalis. Mat gandriukai girdėjo, jog prie lizdo lipa kažkas didelis ir tikriausiai piktas, todėl ir ėmėsi vienintelės įmanomos gynybos priemonės – jei patinka lavonai – še, ėsk...

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"