Paieška „Homo sapiens“ priešo paslauga žmonijai

„Homo sapiens“ priešo paslauga žmonijai

Mus supa daugybė mikroorganizmų, jie įsikūrę netgi mūsų kūno viduje. Jų tarpe esama vieno itin paslaptingo. Būtent jis kelia mums didelę grėsmę.

 

Nei augalas, nei gyvūnas

 

Tai – pelėsis. Šituo žodžiu įvardijama atmaina grybų, turinčių ir gyvūnų, ir augalų bruožų. Grybai kvėpuoja kaip augalai, visu savo kūno paviršiumi įsiurbdami maistingąsias medžiagas, nors ir negali sugerti nei saulės energijos, nei angliarūgštės. Užtai, panašiai kaip gyvūnai, naudoja gyvas organines medžiagas ir dauginasi lytiškai. Pelėsiai – vieninteliai iš pirmuonių, sugebantys tai daryti.

Mokslininkų pastaruoju metu atlikti tyrimai tiesiog apstulbino: pasirodo, pelėsius galima... mokyti. Japonų mokslininkai eksperimentuodami kas valandą į šaldytuvą dešimčiai minučių įkišdavo gleiviagrybį. Netrukus pastebėta, jog prieš eilinę atšaldymo procedūrą grybas tarsi apmirdavo, tikėdamasis nemalonumų. Vadinasi, atminties užuomazgų jis turi. Kitas gleiviagrybis įsigudrino įveikti labirintą, įsimindamas kiekvieną linkį, kur reikia pasukti.

 

Nepastebimi priešai

 

Vienąsyk į mokslinę laboratoriją, tyrinėjusią pelėsius, kreipėsi vienos medicininės klinikos medikai. Mat keliems šioje medicinos įstaigoje gydytiems pacientams išsivystė liga, kurią sukėlė mikroskopiniai grybai, ir žmonės mirė. Bet iš kur ši infekcija atsirado, juk ligoniai buvo įkurdinti tiesiog steriliose palatose? Netrukus užkrato šaltinis buvo aptiktas. Pasirodo, grybų sporomis orą užteršdavo kondicionieriai, kuriuose laiku nebuvo pakeisti filtrai, o šie buvo apipeliję.

Pelėsiai supa mus visur. Ir ėda jie viską. Nemaloniausia tai, kad dažniausiai jie būna nepastebimi plika akimi. Kiekviename švaraus kambario oro kubiniame metre esama iki 500 grybų sporų. Jie sukelia alergiją, plaučių ligas, migreną, otitą, bronchitą, rinitą, astmą. Pelėsių toksinai galiausiai gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį.

Tačiau ne viskas taip baisu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Laimei, žmogus turi imuninę sistemą, kuri ir sukurta tam, kad kovotų prieš žalingus mikroorganizmus. Jeigu sveikas žmogus pauostys apipelijusių konservų, vargu ar jam nutiks kas nors bloga (žinoma, jeigu tik jis nėra alergiškas pelėsiams ). Alergija pelėsiniams grybams – labai paplitusi alergijos rūšis. Dažniausiai ji pasireiškia žmonėms, sergantiems bronchų ligomis. Alergiškų žmonių imunitetas sureaguoja „nederamai“: jis atsako audringomis reakcijomis - kosuliu, sloga, pasunkėjusiu kvėpavimu. Bet tai ne pelėsio „nuopelnas“ – jis tėra paprasčiausias alergenas, kaip ir kiti. Nuo astmos kenčiantys žmonės lygiai taip pat reaguoja, tarkime, į kates.

 

O kaip dėl sūrių?

 

Pasiskaičius apie pelėsių kenksmingumą, toks klausimas tiesiog savaime iškyla. Pasirodo, tai visai kiti dalykai. Į pelėsinius sūrius įterpiami visiškai kitos rūšies, ypatingo maistinio tipo pelėsiai. Jie auginami specialiai ir yra absoliučiai nežalingi sveikatai. Skirtumas tarp paprastų pelėsių ir tų, kurie naudojami sūriams gaminti, yra didžiulis – kaip, tarkim, tarp musmirės ir baravyko... Vis dėlto asmenims, kurie žino turį alergiją įvairiausiems grybams, pelėsinių sūrių valgyti nevertėtų.

O ką daryti, jei savo šaldytuve aptikote gabalėlį apipelijusio įprasto sūrio? Negailestingai meskite jį į šiukšlių kibirą – toks pelėsis tikrai nuodingas. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus apipelijusius maisto produktus. Rizikuojame, valgydami uogienę, kurios viršus buvo aptrauktas balkšva plėvele, arba pyragą, ant kurio atsirado žalsvų dėmių. Tokius produktus jau negrįžtamai pažeidė pelėsio sporos, taigi „prikelti“ jų naujam gyvenimui nederėtų bandyti.

Kad patektų į mūsų organizmą, pelėsiai išnaudoja visas įmanomas galimybes. Pavyzdžiui, vienas iš pelėsinių grybų paprastai auga komposto krūvose, esant aukštokai temperatūrai. Tai – įprastinė jo gyvavimo aplinka. Kai žmogaus organizmas nusilpsta ir ima karščiuoti, šis grybas gali pakenkti ir jam, palaikęs žmogų komposto krūva. Prieš penkerius metus nuo šio pelėsio Paryžiuje mirė dvigubai daugiau žmonių, negu nuo paukščių gripo visame pasaulyje.

 

Išgyvena ir per kataklizmus

 

Pelėsius supa gausybė legendų. Aleksandras Makedonietis žinojo apie jų nepasotinamus charakterius, taigi liepdavo savo kariams alyvų aliejumi sutepti medinius tiltų polius ir medines laivų dalis. Vis šiokia tokia apsauga nuo nepasotinamų rajūnų... Nojus tuo pačiu tikslu savo laivą tepdavo derva. O ko vertas Tutanchamono prakeiksmas?

XX amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje tyrinėtojai, patekę į niekieno dar neliestą kapavietę, mirė vienas po kito. Vėliau paaiškėjo, jog kapavietėje aptiktų mumijų plaučių audiniuose gyveno pelėsinis grybas (beje, tai buvo viena iš pačių nuodingiausių jo atmainų). Jis ir pakirto tyrinėtojus... Įdomu tai, kad senosiose gyvenvietėse mokslininkai dažnai rasdavo visiškai gyvybingų pelėsių.

Po Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko sarkofagu buvo įsikūrę daugybė grybelių – jie mito radiacija. Sensacija tapo prieš trejus metus kosminėje orbitoje atliktas mokslinis eksperimentas. Prie stoties buvo pritvirtintos trys kapsulės su grybų sporomis. Atvirame kosmose jos išbuvo pusantrų metų ir po to tapo dar agresyvesnės.

Kiekvieno iš mūsų organizme esama pelėsinių grybelių, tik žmogaus imuninė sistema palaiko reikiamą jų balansą. Tačiau kai mes pykstame, pasiduodame prastai nuotaikai ir nusivylimui, šis balansas tampa pažeidžiamas ir organizmą pradeda pulti įvairiausi negalavimai. Taip mokslas patvirtina Šventojo rašto tiesas, kur didelėms nuodėmėms priskiriamas liūdesys ir pyktis. Jie, pasirodo, sukelia pelėsių disbalansą mūsų organizme. Tai štai kokia yra ta paslaptinga substancija, per kurią aukščiausiosios jėgos nulemia žmogaus likimą.

 

Pelėsiais nuo antibiotikų neužsikrečiama

 

Būdamas nuožmus žmonijos priešas, pelėsis vis dėlto padarė jai ir neįkainojamą paslaugą. Iš jo Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pagamintas vaistas, vėliau išsaugojęs milijonus gyvybių. Taip, antibiotikas penicilinas buvo išskirtas iš pelėsio. Nebijokite – sveikatai šis pelėsis nekenksmingas, nes dabartinių antibiotikų gamyboje naudojami ne „gyvi“ pelėsiai, o jų sintetinės substancijos. Taigi „užsikrėsti“ pelėsiniais grybeliais nuo antibiotikų tikrai neįmanoma.

 

Parengė Dovilė KLIMAITĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"