Paieška Lapė eina žmonių taku

Lapė eina žmonių taku

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Šviečia saulė, pats vidudienis. Į sodą ateina lapė. Eina drąsiai, ji čia nebe pirmą kartą. Jau ir pernai įtariau, kad ta laputaitė „žyvinasi“ mano godojamais driežais, o dabar štai matau, kaip ji eina tiesiai prie kadagių šlaito, prie akmenų krūsnies, kur tie maži ropliai dažniausiai būna. Vėjas pučia iš vakarų, aš sėdžiu ant mažo suolelio prie įrankių namelio, ramiai pjaustau obuolį ir kramtau. Ir galvoju: ką daryti? O dilema labai aiški: jei atsikelsiu ir paimsiu iš kuprinės fotoaparatą, lapė mane pajus. Jei sėdėsiu kaip akmeninis, pamatysiu, ką ji čia iš tikrųjų yra sumaniusi...

Nejudu. Net obuolio nebekramtau. Peilio ašmenys gal ir blizga prieš saulę, nežinau, kaip dabar mane regi lapė. Jei nejudėsiu, gal viskas bus gerai.

Ką tik prakiūtino ji pro luotą, pakeltą ant „ožių“, pro laužavietę ir pro stalą, ant kurio net stiklinės ir puodeliai padėti. Kai laukinis žvėris vis tuos pačius daiktus mato dažnai, tegu jie ir žmogumi pakvipę, tai nieko nebijo ir neįtaria. Užtat ir sakoma, kad geriausia kaliausė yra ta, kuri vaikšto. Jei baidyklė visą laiką stovi vietoje – nebaisi... Aha, lapė jau prie akmenų, stovi, žiūri. Ausys juda, nosį vos vos sukinėja, ir aš viską suprantu, nors esu tolokai: toje amofilų, sfeksų ir plėšriųjų vapsvų atodangoje visada kas nors juda, kartais šlaito papėdėje ir juodas blizgantis žygis pražygiuoja, ir net pasipūtęs mėšlavabalis užklysta, atskrenda ir baltalūpiai šokliai, bet vis tai yra smulkmė. Lapė dėl jų, matyt, nenori išbaidyti stambesnio grobio, tik instinktyviai juda jos ausys ir akys. Staiga šoka, kažką griebia dantimis ir smagiai kramto, pakėlusi galvą ir apsidairydama aplink.

Aišku, ten buvo driežas, niekada jokia pelė nei pelėnas į tokią atvirą vietą neis. Tuo labiau, kad ten ir jokio grūdo, jokios sėklelės nėra. Ir varlės vidudienį ten niekada nebus. Ten galėjo būti tik driežas, atskubėjęs paganyti tos ropojančios, zvimbiančios smulkmės. Deja, pats tapo grobiu.

O lapė vėl stovi, nekraipo galvos, vėl laukia. Man jau gaila driežų. Atsistoju – ir lapė tuoj pat mane pamato. Šoka į šalį, bėga per laužavietę, pasuka takeliu pro retųjų augalų sklypą, vikriai aplenkia didelį akmenį, stūkstantį šalia tako, ir dingsta juodalksnyne. Taip ir vingiuoja mano takas, vedantis prie kurmių užtvankos ir meškinių česnakų buveinės. Lapė nubėgo mano taku - lygiai taip, kaip bėga ko nors išsigandęs Teplioriaus katinas.

Žmogaus taku laukiniams žvėrims patogu vaikščioti. Stirninas, kuriam dabar rūpi vis pabrūžinti savo ragus, irgi eina mano takais. Ir jau nubrozdino, nudrožė mažytį maumedį, liauną šermukšnį ir bent kelis kadagius. Gaila, o ką padarysi. Kartu su visais svečiais reikia gyventi.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"