Paieška Kur kalbasi tetervinai...

Kur kalbasi tetervinai...

Virginija KAVALIAUSKIENĖ

 

Draugai šypsojosi, kai grįžusi iš kelionės pasakojau, jog Dzūkijos nacionaliniame parke tetervinams rengėme tuoktuvių aikšteles. Kas tai, kodėl, kaip, kieno sumanymas? - klausinėjo. Netradicinių kelionių arba „kitokio turizmo“ idėja jau kuris laikas jungia Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubą su Super kelionių agentūra, tiksliau – klubo vadovą, žurnalistą Gerimantą Statinį su kelionių agentūros vadovu Ūdriumi Armaliu.

 

Kur tuokiasi tetervinai

 

Pernai žurnalistų grupelė sodino mišką Kauno marių regioniniame parke, o šių metų gegužės dienomis buvo suorganizuota ši netradicinė talka Dzūkijos nacionaliniame parke, pačiame Lietuvos pasienyje su Baltarusija. Ten, kur gyvena reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukščiai.

Nebodami žvarboko oro ir nuolat merkiančio lietaus, rovėme viržius, lyginome aikšteles tam, kad tetervinams užtektų vietos pasigalynėti, pasipuikuoti vienam prieš kitą tuokiantis. Žinoma, šiek tiek pavėlavome, nes paukščiai gyvenimo drauges renkasi balandžio mėnesį bei ankstyvą gegužį, ir patelės jau turbūt peri jauniklius. Ką gi, mūsų darbo vaisiais jie matyt pasidžiaugs kitąmet... 

Pasak parko direktoriaus pavaduotojo Eugenijaus Drobelio, šiuos darbus padiktavo laikas. Nerasdami tuoktuvėms tinkančių aikštelių, paukščiai gali persikelti perėti į kitas vietas. O juk jie yra pelnytas Dzūkijos nacionalinio parko pasididžiavimas. Tokių tuoktaviečių Lietuvoje tik kelios. Matyt, neaukštos smėlio kalvelės, kurias apjuosia pelkutės ir drėgnokos lomos šiems paukščiams atrodo tinkama vieta tuoktis, perėti, auginti vaikus. Čia, buvusiame poligone, susiformavusi labai savita bemiškė, viržiais apžėlusi teritorija, kurioje ir susirenka keliolika dešimčių besituokiančių patinų. Jau vasario mėnesį galima išgirsti pirmuosius jų burbuliavimus.

Gaila, bet pačių tuoktuvių mums neteko stebėti. Remiantis Eugenijaus pasakojimu, “į tuoktuves paukščiai atskrenda tamsoje, prieš aušrą. Tekant saulei, tuoktuvių įkarštis kiek atlėgsta, bet vėliau vėl užverda. Patinai burbuliuoja, gainioja vienas kitą ir pešasi. Tuoktuvėse lankosi patelės, čia paukščiai ir poruojasi. Burbuliuojančius patinus dar galima išgirsti ir birželio mėnesį, nors jau gegužę aplinkiniuose miškuose patelės ant žemės įrengia lzdus ir sudeda dėtis - net iki 10 kiaušinių. Rudenį, kada nusistovi šiltos ir saulėtos dienos, tetervinai vėl sugrįžta į tuoktuves, vėl čiuksi ir burbuliuoja kaip ankstyvą pavasarį.”

Pasirodo, ši svarbi tetervinams teritorija yra saugojama Europos mastu. Buvusiame poligone iškirsta keliasdešimt hektarų savaime išdygusių pušaičių ir berželių, įveista vaisinių krūmų, atvežta žvyro.

Pavakaroję ir pernakvoję kaimyniniame Darželių kaime, kitą rytą aplankėme jaukų, kažkada T.Ivanausko išgarsintą (jis čia yra įsteigęs lietuvišką mokyklą, kurios pastatas išlikęs ir dabar) Musteikos kaimą.

 

Senovinės bitininkystės taku

 

Musteika – tai gatvinis kaimas, nutolęs 12 km į pietus nuo Marcinkonių. Saugomas kaip architektūros paminklas. Ne tik dėl rezervato su pelkynais bei žemyninių kopų, bet ir dėl daugybės kelminių avilių ir greta kaimo – drevėtų pušų bei pusantro kilometro ilgio senovinės bitininkystės tako. Kaimą puošia per jį tekantis Musteikos upelis. Prieš keletą metų specialiai pastatytoje klėtelėje iš tašytų rąstų čia buvo įkurtas drevinės bitininkystės muziejus.

Šalia jo ir sutikome mūsų belaukiantį, bitėmis (ir kita kuo – amatų meistras!) besirūpinantį Romą Norkūną. Pirmiausia, žinoma, paragavome tikro, cukrumi nesugadinto medaus, kurį Romas, atpjovęs gabalą korio, gurino grūstuvu nedideliame inde. Tada, apžiūrėję muziejėlį, išsirengėme į žygį senovinės bitininkystės taku.

Pasak Romo, drevinė bitininkystė šiame dzūkų krašte buvo tradicinis amatas. Remiantis vietinių bartininkų (drevininkų) patirtimi, šis amatas palengva atgaivinamas ir tęsiamas. Buvome liudininkai, kai jis specialiu įrenginiu (geiniu) lyg alpinistas palengva įkopė į medį, priartėdamas prie išskobtos drevės, atsargiai atidarė dureles ir patikrino, kaip gyvuoja bitės. Prieš tai, žinoma, senoviniu būdu (titnagu) įskėlęs ugnį ir užkūręs smilkti medieną. Tai tarsi jo apsauga nuo bičių atakų... Apsaugos neprireikė, Romas bityne sutinkamas arba kaip savas, arba didžiuma bitučių tuo metu ne drevėje lindėjo, o skanavo miško žiedų nektarą...

Daug įdomaus dar išgirdome iš Romo apie šias vietoves bei žmones. Pasirodo, visai neseniai Marcinkonių kaime gyveno senas drevininkas Juozas Miškinis, mokėjęs pasidaryti geinį. Gal dėl to iki šių dienų buvo išsaugota drevinė bitininkystė, kurią ir jis, Romas, perėmė. Tik kažin ar jo keliu kada nors paseks ir du šaunūs vaikučiai – Agota ir Joris?

Kaimo pakraštyje, kur gyveno senasis drevininkas, ir dabar yra keletas kelminių avilių. Pro juos kelias veda į Čepkelių raistus. „Anksčiau tokiais keliais žmonės važiuodavo į balas šienauti, o drevininkai tik jiems žinomais takeliais traukdavo prie savo bičių“, - pasakojo Romas.

Dabar šis kelias yra nužymėtas rodyklėmis su dviračio ženklu. Jis pro Čepkelių raistą veda iki Drevinės bitininkystės tako ir dar toliau – iki Musteikos kaimo...

Pasak Romo, pats geriausias sezonas bendrauti su bičių šeimynomis – ankstyvas pavasaris (kovo mėnuo). Tai metas, kada drevininkai apeina savo bites ir pasitikrina, kaip jos žiemojo. Suradę išmirusią bičių šeimą, aptaria, kas galėjo nutikti. Gal kiaunė įsigraužė į vidų, o gal meletos numetė plautą, kuriuo uždengiama drevė. Kartais bitėms paprasčiausiai pritrūksta maisto. Dabar daug bičių šeimų krinta nuo mažyčių erkučių, o anksčiau į drevę įsilauždavo ir… meškos.
Romas didžiuodamasis gali pasakoti ir pasakoti apie šį ypatingą smėlynų ir pelkynų kraštą:

“Iš pirmo žvilgsnio – vos ne dykynė, tačiau šie miškai yra turtingi grybų ir uogų. Niekada čia nepritrūkdavo žvėrienos. Pavasarį būna sulos. Drevininkai visada suranda tinkamų medžių bičių uoksams iškalti. Smėlėtose proskynose anksčiau žmonės sėdavo grikius. Vadinamoji grikinė „babka” čia buvo įprastas gardumynas.Ypač užsigeriant šviežiu karvės pienu. Juk ir pienas čia buvo ypatingas – karvės ganydavosi toli, savo pašarą jos surasdavo pelkių viksvynuose ir miškų pievelėse. Drevinis medus irgi yra ypatingas, jis sutrinamas su koriais, taigi jame būna ir žiedadulkių, ir pikio, o vaško akutėse lieka bičių apvalkalėlių, kurie kartu su miško medumi yra tikras vaistas nuo visų ligų.”

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"