Paieška Mažas riešutas su didelėmis keistenybėmis

Mažas riešutas su didelėmis keistenybėmis

 

Pasaulyje esama daug keistenybių, apie kurias tarpais mes net nenutuokiame. Imkime, pavyzdžiui, patį paprasčiausią arachisą, žemės riešutą. Tarp kitko, jis išties kasamas iš žemės. Ir su riešutais (migdolais, graikiniais, lazdynų ir kt.) neturi nieko bendra. Todėl, kad jis visai ne riešutas, o pupa, žirnių, pupelių ir dobilų giminaitis. Ir savo išvaizda į juos panašus: neaukšta žolytė apskritais trilapiais (kaip dobilo) lapeliais ir visai pupų šeimai charakteringais žiedukais. Bet esama čia vienos keistenybės: savo sėklytes jis „užkasa“ į žemę.

Matyt kažkada, labai seniai, sausmečiu, arachiso žiedeliai, patekę į žemę, ne žuvo, o užmezgė sėklytes ir jas subrandino. Sėklytės išdygo, davė vaisių ir... trumpiau tariant, vėliau tai arachisui tapo įpročiu: žemės riešuto žiedeliai neilgai džiaugiasi saule ir nustatytu laiku patys „įsirausia“ į žemę.

Įsivaizduokite: laukas, saulė, linksmais oranžiniais žiedeliais žydintys arachisai. Ir staiga, nei iš šio, nei iš to, žiedai nusigręžia nuo saulės ir pradeda skverbtis į dirvą. Ir rausiasi iki tol, kol ant žiedlapių neįsitaiso „nuomininkas“ -  grybelis. Po to lįsti į gilumą nustojama (ir taip jau būna pasiektas 8–10 cm gylis ), o užsimezgusios sėklos pradeda vystytis. Įdomiausia, jog apsidulkina žiedeliai taip pat po žeme. Taigi mes su jumis valgome retą stebuklą – požeminių gėlių sėklas. Romantiška, tiesa?

Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, jog toks keistumas būdingas ne tik arachisui. Pavyzdžiui, visiems nuo vaikystės puikiai pažįstami kiškio kopūstai taip pat įkasa į žemę savo anemiško blyškumo žiedelius.

Tačiau sugrįžkime prie arachiso. Penkiolika žemės riešutų rūšių augo Argentinos pampose, gynėsi nuo sausros, kaip sugebėdami, tačiau negalėjo pasislėpti nuo akylaus vietos indėnų genčių moterų žvilgsnio. Iš pradžių arachisus jos tiesiog iškasdavo. Po to šią kultūrą imta kultivuoti. Pirmenybė, tiesa, buvo teikiama tik vienai žemės riešuto rūšiai.

Taigi tuo laiku, kai europiečiai pasiekė Amerikos krantus ir atrado arachisą, ši rūšis buvo pavadinta „kultūrinio arachiso“ rūšimi. O dar po kurio laiko civilizuota žmonija iš mokslininkų sužinojo, dėl ko arachiso riešutą reikėtų mylėti ir gerbti. Smalsūs tyrinėtojai atrado, jog arachisinės pupos – tiesiog maistingųjų medžiagų sandėlis. Aliejaus jose esama nuo 40 iki 60 procentų, o baltymų – ištisi 25. (Spręskite patys: viso labo du arachisinio aliejaus šaukštai turi 10 procentų kasdieninės baltymų normos, rekomenduojamos suaugusiam žmogui.)

Gal kai kam iš mūsų nepatinka, kad arachisiniai produktai kaloringi. Tačiau juk juose nesama gyvulinių, t.y. prisotintųjų rūgščių, kurių pilna mėsoje, piene ir sūryje. Būtent šie „blogieji“ riebalai padidina cholesterolio kiekį kraujyje.

Normaliam žmogaus audinių atnaujinimui yra būtini 13 rūšių vitaminų ir 20 rūšių mikro ir makroelementų. Arachisuose ir arachisų aliejuje esama beveik pusės šių vitaminų ir trečdalis mineralų.

Dviejuose valgomuosiuose arachisų aliejaus šaukštuose esama tokio naudingųjų medžiagų dienos normos kiekio (procentais):

25 proc. vitamino E (antioksidantas, užkerta kelią augliams formuotis, pagerina lytines funkcijas);

19 proc. niacino (jis būtinas odai, nervų ir virškinimo sistemai);

10 proc. folinės rūgšties (ji dalyvauja naujų ląstelių susidaryme, ypač svarbi augimo periodu ir nėštumo metu);

8 proc. tiamino - vitamino B1 (normalizuoja apetitą, reguliuoja virškinimo ir nervų sistemos veiklą);

4 proc. pirodoksino - vitamino B6 (jis dalyvauja baltymų biosintezėje ir kraujo gamybos procesuose);

2 proc. riboflavino - vitamino B2 (jis naudingas odai ir regėjimui);

12 proc. magnio (jis dalyvauja formuojantis kaulams ir dantims, baltymų sintezėje, nervinių impulsų perdavimo procese ir padeda palaikyti atitinkamą kūno temperatūrą);

10 proc. vario (būtinas kaulų stiprumui, kraujagyslėms ir nervų sistemai);

10 proc. fosforo (yra visų minkštųjų organizmo audinių ir dantų komponentas);

10 proc. kalio (reguliuoja medžiagų apykaitą);

4 proc. geležies (padeda pristatyti deguonį į audinius ir paskirstyti jį po ląsteles);

6 proc. cinko (dalyvauja baltymų „statyboje“, gydo žaizdas, skatina kraujo susidarymą; gerina apetitą, skonines savybes, naktinį matymą, atstato audinius);

2 proc. kalcio (jis gyvybiškai svarbus kaulams ir dantims).

 

Parengė Ramunė TOLVAIŠYTĖ

 

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"