Paieška Viktoro Bergo premija – „Žvėrinčiaus“ sumanytojui

Viktoro Bergo premija – „Žvėrinčiaus“ sumanytojui

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Sakoma, kad pačios gražiausios yra – įgyvendintos idėjos. Dar smagiau, kai jas gyveniman prikelia jų sumanytojai. Lietuvoje, atrodo, vyksta žurnalistų varžybos – kas suras, prakalbins, aprašys dar niekam nesurastą tokį grynuolį žmogų, sumaniusį kažką labai nepaprasto ir gražaus, viską padariusį ir – padovanojusį visiems. Ko gero, tai yra pati švenčiausia tarnavimo žmonėms forma, nes jie dažniausiai nesiekia atpildo, kai kurie netgi nenori būti aprašinėjami. Tai jų gyvenimo dalis,  galbūt – laimingiausia jo pusė.

Telšių rajone, Laukstėnų kaime šiandien visiems žinomas „Žvėrinčius“ atsirado panašiai: niekas be Petro Dabrišiaus nepasakys, kokia buvo pirmoji mintis, kaip įsikūręs apleistoje, prie miško prisiglaudusioje sodyboje jis puoselėjo ateities vizijas.

Šiandien „Žvėrinčių“ visi žino kaip vilkų ir kitų Lietuvos žvėrių, net – meškino Timofėjaus namus. Tačiau pradžia, matyt, buvo seniai, į tikslą Petras ėjo labai ilgai.

Petras Dabrišius užaugo Prienų rajone, baigė Šilavoto vidurinę mokyklą. Gausioje draugiškoje šeimoje išaugo vienas poetas, skulptorius, tačiau visus vienijo meilė kaimui, jo darbams, bitėms, kelionėms. Įtaką darė ir tai, kad netoliese – žinomo keliautojo Mato Šalčiaus gimtinė. 1981 metais Petras iškeliavo į Kirgiziją, Tianšanio kalnus ir tapo profesionaliu medžiotoju. Jaunam vyrui toks pasirinkimas buvo nepaprastas: lietuviai retai kada keliauja į nežinomus kraštus, užsiima Lietuvoje visai neįprastais darbais. Po Tianšanio ir Pamyro kalnus Petras keliavo, medžiojo ir dirbo įvairius darbus 7 metus. Po to pajautė stiprų tėvynės ilgesį. Tuo labiau, kad Lietuvoje brendo nauji įvykiai, radosi naujos galimybės dirbti. Grįžęs trumpam įsidarbino medžioklės ūkyje, bet numojo į tai ir pasirinko vienkiemį pamiškėje.

Pradžioje su kolega Liudu Puskunigiu ilgai triūsė, kol pastatė pirmą voljerą, kol patys sukalė lentines tvoras. Aptvare apsigyvenę danieliai buvo pirmi Petro žvėrys, kurių pamatyti ateidavo, atvažiuodavo žmonės. Štai tada ir pradėjo visi siūlyti: radome sužeistą žvėriuką – gal paimsi? O gal priglausi? Per keliolika gyvenimo Laukstėnų pamiškėje metų tokių žvėrių buvo dešimtys. Kitaip galvoti apie juos, patekusius pas žmones, privertė nedidelė šerniukė, leisgyvė surasta žmonių. Be žmogaus pagalbos ji tikrai nebūtų išgyvenusi. Ožkos pienas, žmonių šiluma ją prikėlė ant kojų ir suteikė pasitikėjimą žmonėmis. Iki šiol ji gyvena viename aptvare su kitais šernais, bet pati, ko gero, tik iš dalies save laiko šernu: išvydusi Petrą, šeimininkę Rasą ar sūnų Karolį, lekia pas juos, gulasi ant šono lyg prašydama: bendraukime. Bendravimas su tokiu, sakytum, mums tolimu žvėrimi Petrui pasiūlė  išeitį – gyventi kartu su žvėrimis, greta jų, stebėti, pasakoti apie juos. Tik taip, vis daugiau žinodami, galėsime jiems padėti.

Visą laiką Petras galvojo apie vilkus, kuriuos teko medžioti toli nuo Lietuvos (tokia buvo jo užduotis: saugoti nuo vilkų avių bandas). Vilkas žmonėms – menkai žinomas ir dažniausiai klaidingai įsivaizduojamas žvėris. Daug apie juos pasakojo, beje, filmuodamas nelaisvėje, žinomas kino režisierius Petras Abukevičius, knygelę išleido Kazimieras Giniūnas. Būtent P. Abukevičiaus filmų herojų pavyzdys pasiūlė Petrui Dabrišiui naujas galimybes: įkurdinti vilkus taip, kad jie jaustųsi pusiau laisvi, kad juos galėtų matyti, jais gėrėtis žmonės.

Pamatyti ir stebėti vilką laisvėje sunku. O aptvare gyvenančius žvėris gali matyti kiekvienas. Telšių miškų urėdija ėmėsi įgyvendinti šį sumanymą: įrengė didelį aptvarą, iš Kauno zoologijos sodo bei medžiotojų buvo gauti pirmi vilkai. Petro sodyboje ir prie jos gyvenančių vilkų giminės pradininkė Kleopatra buvo žmonių užauginta tikra vilkė. Kai gimė vilkiukai, ji leisdavo juos apžiūrėti. Petras stebisi nepaprastu vilkiukų gyvybingumu: vos 2 savaičių mažiukai jau bėga per girią ir gali pasislėpti nuo pavojų. Tokio amžiaus naminiai šuniukai būna dar visai bejėgiai.

Iš pirmosios Kleopatros vados viena vos mėnesio sulaukusi rami vilkiukė iškeliavo į Petro kiemą ir čia buvo auginama kaip naminis šuo. Per porą metų, gyvendama greta žmonių, ji suteikė daug vertingų žinių apie vilkus. Ji tapo ne vieno reportažo heroje, ją matė net tolimos Pietų Korėjos televizijos žiūrovai. Tačiau Spyglei (toks vilkės vardas) reikėjo draugijos, ir ji iškeliavo į vilkų aptvarą. Dabar, Petrui atsiimant V. Bergo premiją, Spyglė augina jau antrąją savo vadą. 

Kasdien prie vilkų voljero plaukia žmonių pulkai. Čia įrengta speciali apžvalgos aikštelė, kurioje galima sulaukti tos akimirkos, kai vilkai išeina apsižvalgyti, ir pamatyti juos pačius. Nors gyvenantys dideliame aptvare, vilkai atrodo puikios formos. Kažin, ar jie domisi mumis, tačiau, patikėkite, net ir esančius aukštai stebėjimo aikštelėje puikiai mato ir girdi.

Voljero viduje, toliau nuo žmonių akių, medyje Petras įrengė dar vieną aikštelę – savotišką stiklinį namą, kuriame vilkų gali laukti fotografai, filmuotojai, balsų įrašinėtojai. Tiesa, ne visi nori čia likti. Antai, vienas užsienio šalies operatorius, paliktas čia valandai, sakėsi daugiau niekada nesiryžtų tokiam dalykui. Jo šalyje vilkų nėra. Tad iš kur jis žino tai, kad vilkas gali būti negeras?

Štai pagaliau priartėjame prie svarbiausio klausimo: kam Petrui reikia tų vilkų, šernų ir visų kitų gyvūnų? Manytume, kad atsakyti turėtų būti sunku. Tačiau Petras tik nusišypso – tai pats paprasčiausias klausimas: „Vilkai čia reikalingi tam, kad galėtume apsaugoti vilkus“.

Ko gero – Petras teisus: Lietuvoje vilkų tikrai nėra tiek daug, kaip kartais stengiamasi parodyti, o  žmonės iki šiol nežino tikrosios vilko prigimties. Skaitydamas knygą to nesužinosi, be to – tokia žmogaus prigimtis: pamatyti, o jei galima – paliesti pačiam. Kasmet „Žvėrinčių“ aplanko tūkstančiai žmonių. Vadinasi – galima tikėtis, kad tiek žmonių pakeis nuomonę apie vilkus; juk Petras stengiasi su visais pakalbėti, paaiškinti. Dažnai čia lankosi ir Telšių miškų urėdijos darbuotojai, pats urėdas Bronislovas Banys. „Žvėrinčius“ yra visų bendras rūpestis. Tačiau kai visi išvažiuoja, su didele gyvūnų draugija lieka trise: Petras, Rasa ir Karolis.

„Mane vilkai traukė visada... -   sėdėdamas savo sodybos kieme prisimena Petras Dabrišius. – Dar nematęs jų gyvų, vaizdavausi kaip pačius gražiausius, grakščiausius ir taurius žvėris. Tokie jie ir yra. Tik pažiūrėk...“

Petro kieme kartu su keletu medžioklinių šunų dabar gyvena  viena vilkė, grakšti, žvitri, mielai lekianti pas Petrą ar Rasą, bet privengianti kitų. Ji tik retkarčiais atsigula prieš saulutę ir apsimeta mieganti – iš tikro seka žmones ir viską, kas dedasi aplink. Paprastai ji bėgioja po kiemą ir pirmoji savo nerimu praneša naujienas. Tik vėliau tokią jos nuotaiką supranta šunys ir ima loti, skelbdami šeimininkui apie atvažiuojančią mašiną ar ateinančius žmones. Sėdėdami su Petru jo sodybos kieme, vilkę  matome nuolat: štai ji mus stebi pro namo kampą, o dabar nubėgo kažkur kitur ir jos žvilgsnį pajaučiame nuo serbentų krūmų.

„Žvėrinčiaus“ aptvaruose gyvena lūšys, šernai, danieliai, muflonai, meškinas Timofėjus. Tačiau kartais įsikuria ir nelauktų gyventojų: sužeistu sparnu gandras, bebras.          

Prieš keletą metų viena vilnietė Petrui atvežė savo užaugintą kiškį. Visus metus – nuo mažo kiškelio iki didelio kiškio – jis gyveno moters bute ir visai nežinojo laisvės, nebuvo matęs miško. Savo augintinį išlydėdama į Petro sodybą, moteris įdėjo indelį jam atsigerti, maisto. Tačiau to neprireikė, nes ilgaausis greitai priprato gyventi miške ir dabar bėgioja aplink Petro sodybą. 

Vasaros pradžia „Žvėrinčiuje“ – sujudimo metas. Ekskursija keičia ekskursiją, atvažiuoja žurnalistai, žinomas filmų apie gamtą kūrėjas Vytautas Jankevičius, lankosi žvėris ir gamtą norintys pažinti žmonės.

Telšių miškų urėdijos pastangomis pradėtas statyti voljeras Žemaitijos simboliui – rudajam lokiui, tvarkoma, statoma lankytojų reikmėms būtinos priemonės. Iš kažkada buvusios pamirštos, negyvenamos sodybos ši vieta tapo žinomu objektu.

Nežinau, ar Petras Dabrišius galvojo apie tai, ar planavo tokius pasikeitimus. Tačiau jeigu jo darbas įvertinamas V. Bergo premija, esu tikras – dirbti buvo verta.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"