Paieška Mūsų kasdienybė – šiukšlės

Mūsų kasdienybė – šiukšlės

Vacys PAULAUSKAS

Neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius

 

Taip jau ,,surėdytas“ žmogus, jog kartais ima ir ko nors pasiilgsta. Meškeriotojams ši būsena suprantama ir dažnai pasitaikanti. Dažniausiai ilgimasi žuvingų, malonias akimirkas primenančių vietų. Man tokia vieta yra Elektrėnų marių šiltasis kanalas. Ir visiškai nesvarbu, kad jis seniai prarado geriausios meškeriotojų varžyboms organizuoti vietos šlovę. Dalyvavimas varžybose, jų organizavimas Lietuvos moksleiviams ir paskutinės išvykos prieš man atsisveikinant su Nevalstybinių vaikų globos namų ,,Vilniaus SOS vaikų  kaimo“ jaunaisiais žvejais traukia ne savo žuvingumu, bet gyvais praeities prisiminimais. Todėl, išgirdęs iš žmonos, kad ji pasiilgo Elektrėnų kanalo ir aukšlyčių, labai apsidžiaugiau ir kruopščiai paruošiau meškerėles.

 

Bendravimas su gamta

          

Prie kanalo atvykome viduryje savaitės ir gamtos prieglobstyje tikėjomės ramaus poilsio. Neapsirikome, maloniai šildė saulė, dvelkė lengvas vėjelis ir linksmai čiulbėjo paukščiai. Tik vieta, kurioje per pavasario atostogas paskutinį kartą meškeriojau su vaikų kaimelio žvejukais, buvo pasikeitusi. Tada per dvi dienas mes labai kruopščiai surinkome visas šiukšles, o dabar ji vėl nauja bjaurastimi buvo apšnerkšta. Rinkdamas šiukšles pagalvojau, gal ir gerai, kad to nemato mano buvę vaikiukai. Jiems būtų skaudu sužinojus, kiek trumpai jų švarinta vieta pabuvo graži.

Apie pietus meškeriotojų padaugėjo. Vienos mašinos važiavo toliau, kitų ekipažai ,,panoro“ įsikurti arčiau mūsų. Iš pradžių buvo ramu, girdėjosi net kaip švilpteli užmetamos meškerės. Tai truko, kol prie kanalo atbildėjo linksmybės ištroškusi kompanija. Iš tikro mes jų nematėme, bet apie jų norą savotiškai pabendrauti su gamta bylojo akustinė tarša. Niekaip nesuprantu, ko važiuoti prie vandens, jeigu visu garsu riaumojantis ,,bumčikas“ mielesnis už natūralų gamtos grožį. Nežinau, ar jie meškeriojo, ar sugavo žuvų. Gal ir savo šiukšlių nepaliko... Tačiau jų bendravimas su gamta trikdė  ramybę ir rodė – atsibastėliams stinga kultūros arba kažkas atsitiko jų ausų būgneliams...  

 

Rinko ir pramogavo

       

Paskutiniaisiais metais šiukšlėms paskelbtas tikras karas. Dveji metai iš eilės vykdoma akcija ,,Darom“, o ir be jos gražių iniciatyvų apstu. Štai trečius metus iš eilės tikro gamtos bičiulio Mindaugo Skirmonto iniciatyva švarinamos Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančių vandenų pakrantės. Apibendrindamas akcijos „Žvejoji – nešiukšlink! 2009“ rezultatus žurnale „Meškeriotojas“ Nr.6 (163) M. Skirmontas rašo:

„Jeigu manęs paklaustų, kodėl organizuoju šią akciją, tuo užsikraudamas daug rūpesčių ir darbo, be to, negaudamas iš to jokios materialinės naudos, tik  nuostolius, atsakyčiau taip: „Dėl pasididžiavimo. Pasididžiavimo akcijos dalyvių veiduose grįžus iš prišiukšlintų pakrančių ir nuveikus gerą darbą. Dėl patirtų teigiamų emocijų ir, be abejo, augančio dar didesnio nepakantumo šiukšlintojams. Jie jau nebepraeis abejingais veidais pro šiukšlinančius. Tai yra atlygis. Didelis atlygis už tą vargą...“

Pasakodamas, jog petys į petį su vyrais dirbo moterys, merginos ir vaikai, talkos organizatorius visus dalyvius vadina geriausiais Lietuvos žmonėmis. Akcentuodamas vaikų paskatinimą, jis džiaugiasi:

„Renginyje dalyvavo ir šiukšles nesididžiuodamas rinko Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. Tai skamba solidžiai, tačiau tai šiltas ir tikrai žvejų mėgėjų reikalais besirūpinantis žmogus. Vilmantas akcijoje dalyvavusiems vaikams padalijo dovanas – Lietuvos raudonąsias knygas.“

Pasakodamas apie talkos apimtį M. Skirmontas pabrėžia, jog mažiau nei šimtas rinkėjų iš 8 km ilgio įvairaus pločio ruožo surinko apie 8-9 tonas šiukšlių, ir pastebi:

„Kai iš tokio ploto – nėra siaubinga. Pasak šiukšlių rinkėjų armijos „generolo“, visam tam reikalui vadovavusio ir puikiai veiksmus koordinavusio Nemuno deltos regioninio parko direkcijos vyr. ekologo Roberto Kubiliaus, „šiukšlių palyginti su kitomis akcijomis mažėja“. Tai džiugina. Robertas akcijoje dalyvauja nuo pat pirmosios ir viską puikiai žino, mato.

Tarp kita ko, prieš mūsų akciją vykusių Krašto apsaugos meškeriotojų varžybų dalyviai irgi pridėjo ranką prie pakrantės švarinimo. Prieš varžybas ir po jų jie švariai nuvalė visą  Skirvytės II krantinę ir šiukšles maišuose sudėjo į krūvą. Mes krantinę radome idealiai švarią.“

Po talkos vyko žvejų mėgėjų varžybos. Savo įsteigtą prizą-taurę sportinės žūklės klubui „Pyla“ įteikė talkos dalyvis, LR Seimo narys Vytautas Grubliauskas. Linksmybių irgi užteko. Apie jas, be kita ko, M. Skirmontas teigia:

„Ant krantelio stovėjo trys kilovatai garso, kurio aš, gerbdamas visai šalia štabo žuvaujančius profesionalus, varžybų metu taip ir nepaleidau (nors reguliariai gąsdinau, kad užsuksiu diskoteką). Garsas skambėjo po varžybų, kai LR Seimo narys (nors man jį labiau patinka vadinti talentingu džiazo muzikantu) Vytautas Grubliauskas savo firminiu, profesionaliu stiliumi tuo pačiu metu dainavo ir grojo triūba. Gražu buvo stebėti tikro profesionalo užtikrintą, ramų, subtilų darbą su publika. Ir imi lyginti jį su dabartinėmis, plastmasinėmis, isteriškomis, be talento požymių, atseit, „žvaigždėmis“. Oi, kaip blogai... O štai tikro talento net Seimas nenužudo.“

 

Įaugęs poreikis

 

Gaila, tačiau kai kuriems piliečiams  apdergta gamta – normalus dalykas (ir jų yra ne vien tarp meškeriotojų). Akcijos „Žvejoji – nešiukšlink! 2009“ dalyviai konstatavo, kad vis dėlto ne žvejų paliktos šiukšlės dominavo pakrantėje. O M. Skirmontas patikslina:

„Padangos, namų apyvokos rakandai, maišai su buitinėmis šiukšlėmis. Vargu, ar kas važiuodamas žvejoti iš kito Lietuvos krašto vežasi visą kelią šiukšlių maišą tam, kad išmestų jį žūklavietėje. Čia pasidarbavo vietiniai. Šilutiškiai ar patys rusniškiai. Žvejų irgi neteisinu. Aiškiai žvejų paliktų šiukšlių irgi netrūko. Specifiniai dalykai: jauko pakeliai, masalų dėžutės, maisto produktų pakuotės ir gėrimų tara.

Įdomiausia, kad akcijos dalyviams mandagiai paprašius šiukšlyne žvejojančių piliečių leisti surinkti juos supančias šiukšles, dalis jų pasišiaušė, lyg kas būtų jiems į „dūdą“ pasiūlęs. Gal jiems patinka šiukšlyne žvejoti? Sutrukdėme? Tada giliai atsiprašome.“

 

Šiukšlynas kieme

 

Šiukšlių gausu ne tik prie vandens. Apstu jų visur ir net daugiabučių namų kiemuose. Mudu su žmona gyvename tokio namo pirmame aukšte. Nepatiko jai po langais esanti dykynė ir šiukšlės, tai ir užsodino gėlynėlį. Laiptinėje atsirado bendraminčių moterų iš kitų aukštų ir visos pradėjo tą „rūtų darželį“ puoselėti. Viskas būtų gražu, tik vienai šeimai kažkodėl jis ne prie „dūšios“. Ir skrenda iš aukštai pro langą visos šiukšlės, kurių tingima nešti žemyn ir išmesti kur reikia. Ypač maniškė vargsta, kai reikia išrankioti krūvas nuorūkų ir degtukų. Kai kartą radome visą lėkštutę su nuorūkomis, tapo aišku –  dūmas traukiamas virtuvėje prie lango. Kai nuorūkos peleninėje nebetelpa, jos per langą iškratomos. Viskas labai lengva ir paprasta, tik kova su šiukšlintojais sudėtinga. Kurį laiką šiukšlių specialiai nerinkome. Galvojome, pamatys ir pagaliau supras, kad elgiasi nežmoniškai. Kur tau, matyt, jeigu žmogui įaugęs poreikis dergti, jis ir dergs, kol nenukentės jo kišenė. Betgi prie kiekvieno  nevaleikos policininko nepastatysi.           

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"