Paieška Kiškio takas

Kiškio takas

Iš laiškų LRT laidos „Gamta-visų namai“ ir „Žaliojo pasaulio“ skelbtam konkursui „Mačiau, girdėjau“

Juozas PŪTYS

Varėnos r., Ulbinų kaimas

 

Tai buvo nebejaunas, gana didelis kiškis. Jo elgesys rodė, kad gerai pažįsta šias vietoves. Gyvename vienkiemyje, nuošaliau nuo kitų kaimiečių, prie Uosupio slėnio. Čia ramu, todėl dažniau matome jaunų ir vyresnių kiškių, besiganančių pievose. Jie ir žiemą, kol sniegas puresnis, atsikasa gardžios žolytės. Šuo pririštas, todėl pripratę prie jo lojimo.

Sykį sėdėjome kambaryje, turbūt pusryčiavome. Pro langą žiūrim: didelis kiškis striksi takeliu nuo eglyno prie melioracijos griovio. Miškas gal už šimto metro, anapus griovio – numelioruotos pievos. Palengva, neskubėdamas kiškis atšokavo iki namų, perėjo tilčiuką per griovį ir nušokavo kažkur į pievų lygumas.

Tai būtų neįdomu, jeigu... Vakarop, dar esant nemenkam gabalui iki saulėlydžio, žiūrim – tas pats kiškis grįžta keliuku atgal, pereina tilčiuką ir dingsta miške. Jam netrukdė kitoje griovio pusėje lojantis šuo. Tarytum žinojo: „Tu pririštas ir tavęs man nereikia bijoti.“

Kitą dieną kiškis vėl pakartojo maršrutą: iš ryto – į pievas, vakare – miškan. Taip tęsėsi iki pat rudens. Nuostabiausia, kad vis tuo pačiu maršrutu. Juokaudama žmona klausdavo jo: „Ko tu pėsčias vaikštinėji?“. Iš tikrųjų, kiškis niekada nebėgdavo, o palengva striksėdavo, kiškių kalba kalbant – ėjo pėstute. Vėliau mūsų kiškis kažkur dingo. Gaila. Buvo jau lyg ir saviškis.   

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"