Paieška Ketvirtąjį Kultūros kongresą prisiminus

„O gal ne taip susėdom...“

Ketvirtąjį Kultūros kongresą prisiminus

Prof. Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

Saulėtą sekmadienio rytmetį LTV programoje skamba jaunųjų smuikininkų atliekama Stasio Šimkaus harmonizuota „Kur bakužė samanota“. Dainos žodžiai, įsiminti dar iš vaikytės, atliepia grauduliu:  „...Obelies nebėr, ir upeliai jau išdžiūvo, vargas vien tebėr...“.

Šis vis rečiau girdimas motyvas kažkodėl priminė gegužės 9 d. įvykusį  IV Kultūros kongresą, kurio pagrindinis leitmotyvas turėjo būti: „kad neišsivaikščiotume“. Kongrese buvo pasakyta daug teisingų žodžių, aptarta daug skaudulių, bet ar pilnai išsemta šiandien taip aktuali kultūros tema, šiandieninis jos sampratos platumas?

Sklaidau „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Sąvoka taip apibrėžiama: „Kultūra – žmogaus santykis su savimi, visuomene ir aplinka, apimantis individo ir visuomenės savivoką, tapatybę, gyvenimo būdą, kosmologines ir ontologines pasaulio vizijas, mąstymą, kūrybą, vaizduotės, proto ir sielos ugdymą...“ Sąvokos apibrėžime, gal net ne pilnai išsemtame, parodyta, koks daugiaplanis yra kultūros fenomenas, apimantis įvairiausias žmogaus veiklos sritis.

Šiandien, vis gilėjančios pasaulinės ekologinės krizės akivaizdoje, kultūros suvokimo kontekste vis svarbesniu turi tapti  žmogaus santykis su aplinka, jo gyvenimo būdas, įtakojantys ir  nulemiantys žmogaus egzistencijos pagrindus. Juk ir išsivaikščiojimo problemą negalima nesieti su žmogaus saitų su sava lietuviška aplinka tvirtumu, su atsakomybės suvokimu dėl savos gamtos, unikalaus kraštovaizdžio išsaugojimo. Tam turi pasitarnauti mūsų etninės kultūros, kurioje slypi tamprus ryšys su gamta, gilus pažinimas. Jaunimo ekologinio sąmoningumo ugdymas, pilietinio veiksmingumo aktyvinimas, neleis įsivyrauti godžiam, agresyviam vartojimo kultui. Šie bruožai padės stiprinti tautinę savimonę, tvirtais ryšiais susies su savu kraštu, sulaikys nuo išsivaikščiojimo. Tai vienas iš kultūros uždavinių.

Tačiau ar Kongrese vienodai buvo paliestas kultūros sampratos platumas, ar buvo pakankamai kalbama apie svarbią kultūros sudedamąją dalį, susijusią su ekologinėmis, aplinkosaugos problemomis, su mūsų gyvenimo būdu? Pranešimo šia tema ir diskusijų nebuvo. Nors suvažiavimo rezoliucijos dalyje „apgailestaujame“ yra svarbūs teiginiai: „ kad...

visose gyvenimo srityse... vienpusiškai ideologizuotą reglamentavimą pakeitė atskirų grupuočių interesais grindžiama savivalė ir nebaudžiamumas; ...kad... suardyti fundamentiniai... atsakingumo ir padorumo kriterijai, sunyko bendrų tautos interesų išsaugojimo... mechanizmai...“ Juk šiuose teiginiuose atsispindi dabartinis mūsų santykis su aplinka, mūsų gyvenimo būdas, persunktas vartotojiškomis nuostatomis. Svarbi rezoliucijos dalis   „todėl raginame“, kuri nusako neatidėliotinus uždavinius ir  kviečia: 1. „Įsisąmoninti ūkinę krizę kaip visos moderniosios civilizacijos krizės simptomą, signalizuojantį vartotojų visuomenei apie Žemės resursų ribotumą, skatinantį ryžtingai imtis   tausojančios plėtros (dabar  terminą „sustainable development“ priimta versti -„darnusis vystymasis“) politikos; 2. Įsisąmoninti, kad valstybės išlikimas bus įmanomas tik tada, jeigu ji pasirinks sąžiningais apribojimais paremtą, tautos solidarumą stiprinantį, bendrą išgyvenimą palaikantį, visus savo resursus tausojantį ir savo galimybes apskaičiuojantį gyvenimo būdą;...“ 11-tas šios rezoliucijos dalies punktas ragina „Sugriežtinti asmeninę atsakomybę už unikalių kultūros paminklų... kraštovaizdžių, retos gyvūnijos ir augalijos draustinių apsaugą...“ Ir turbūt  svarbiausias, bet sunkiausiai realizuojamas raginimas rezoliucijoje: „Įvykdyti esminį moralinį persilaužimą: visose gyvenimo srityse iš autoritarinių bei represinių laikų paveldėtus dvigubų standartų ir „kūmystės“ įpročius pakeisti demokratiniams kraštams būdingu teisingumo principu, kuris prasideda nuo to momento, kai išmokstama iš savęs daugiau reikalauti negu iš kitų...“.

Taip, tai sunkiausiai įvykdoma ir ši mintis skambėjo ne vienoje Kongrese pasakytų kalbų. Moralinė krizė yra svarbiausia daugelyje mūsų gyvenimo sričių įsivyravusios krizės priežasčių.

Liūdnas konstatavimas buvo Justino Marcinkevičiaus įžanginėje kalboje: „ ...sunkus gyvenimas, o gal sugyvenimas... dabar pagrindinis žmonių troškimas – turėti, turėti, turėti...“. Juk šiuose žodžiuose atsispindi vertybių krizė, jie nusako daugelio gyvenimo būdą. Verslo filosofija atnešta ir į kultūrą -  kultūrą plačiąja prasme. Tai atsispindi ir konfliktuose dėl savavališkų veiksmų gamtoje, pasikėsinimuose į gražiausius Lietuvos gamtos kampelius, urbanizuojamą unikalią Kuršių nerijos gamtą, ginčuose dėl saugomų teritorijų statuso (šaunuolė Rūta Baškytė, ginanti saugomų teritorijų svarbą). O kultūros ministras Remigijus Vilkaitis teiginį, kad orkestras (kultūros sfera) skamba nedarniai, bandė aiškinti: o gal ne taip susėdom...

Kur žmoguje turi pradėti formuotis kultūros daigai? Šeimoje – svarbiausioje visuomenės ląstelėje. Apie šeimą šiame kontekste Kongrese visai nebuvo kalbėta. Tarytum visi mūsų kultūros laimėjimai ir pralaimėjimai, lėšų stygius ar jų švaistymas praeina šalia tų problemų, kurios turi padėti spręsti šeimose iškylančius auklėjimo, ugdymo uždavinius, moralines nuostatas, teisingą vertybių suvokimą, palankų aplinkai gyvenimo būdą, naujojo humanizmo principų diegimą. Juk išsivaikštoma irgi pirmiausia iš šeimų.

O apie lėšas kalbėta daug. Jų trūksta visur ir visiems. Bet reikėjo Kongrese paklausyti Šakių rajono Lukšių seniūnijos seniūno Vido Cikanos. Su mažiausiomis savomis sąnaudomis jo vadovaujama seniūnija Lukšius padarė tokiu kultūros centru, kad ten vyksta dailininkų plenerai, koncertai ir toji kultūros šviesa telkia bendruomenę prasmingesniam gyvenimui. Atsigręžia jie ir į savo šaknis. Juk Lukšiuose XIX a. garsėjo caro persekiotas šviesuolis kunigas Antanas Tatarė.

Optimizmo neturime prarasti. Čia noriu pacituoti šviesios atminties Stasio Lozoraičio (jaunesniojo), žodžius:

„...Mes, lietuviai, esame pripratę prie sunkių valandų, esame pripratę atlaikyti pačius didžiausius spaudimus ir žinome, kad tamsios valandos praeina, kad tvirtas pasiryžimas, tikėjimas į ateitį, į savo tautą - įsitikinimas, kad mūsų praeitis yra tas šaltinis, iš kurio galima semtis jėgų ir imti pavyzdžius“.

Tad tikėkime, kad mūsų kultūra plačiąja prasme toliau skleisis, klestės, aprėps visas mūsų gyvenimo sritis, keis mūsų mąstymą ir elgesį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"