Paieška Vasaknų vilkai

Vasaknų vilkai

Tikra istorija apie vilkus (arba jie – dviese, mes – dviese)

Iš laiškų „Žaliojo pasaulio“ ir LRT laidos „Gamta – visų namai“ konkursui „Mačiau, girdėjau“.

Nijolė KRASAUSKAITĖ

Turistų gidė iš Vilniaus.

 

Buvo saulėtas rugsėjo ar spalio mėnesio vakaras (apie 18 val.). Begrybaudama savo tėviškės miškuose Zarasų rajone, Vasaknų ežero pakrantėje, nuėjau pažiūrėti, kaip sekasi žvejoti mano vyrui Igoriui, nes anas Atžalyno miške (neįžengiamoj girioj, kurioj pilna privirtusių medžių) rado kito žvejo mėgėjo padarytą lieptą, taigi ant to liepto ir meškeriodavo (galima sakyti, gyvendavo). Užlipau ant to (iš alksnių, drebulių ir kitų medžių šakų padaryto) liepto, priėjau juo prie Igorio ir paklausiau: kaip sekasi? Jis, šiek tiek išsigandęs, pažiūrėjo į liepto pradžią ir atsakė: „Nelabai kaip jaučiausi, nes du vilkai vis tupėjo liepto pradžioje. Atėjo vienas vilkas ir atsitūpė, o paskui ir kitas, irgi atsitūpė šalia pirmojo. Taigi vis atsisukęs turiu pažiūrėt į vilkus, ar manęs nepuola, o paskui vėl užmetu meškerę ir meškerioju. Taip sėdžiu jau bent kelias valandas, dabar jų jau nebėr, matyt, tave pamatę išsigando“. Aš pagalvojau, jog tai labai juokinga, kad buvęs policininkas, nieko nebijantis ir iš viso vaizduojantis už visus drąsiausią ir stipriausią, bent kartą gyvenime kažko išsigando, tai yra vilkų. Paklausiau Igorio, ko čia jiems, tiems vilkams, galėjo reikėt? Atsakė: „Žvejai kartais liepto gale geležinėje (tuščioje) konservų dėžutėje, pripiltoje vandens, palieka pagautas kelias mažas žuveles, kartais palieka plastikiniame maišelyje virtų žirnių, duonos ar šiaip ko nors, kad kitą kartą, atėjus meškerioti, jau nereikėtų viską neštis. Tai anie, tie vilkai, ir laukia, kad paskiau, nuėjus meškeriotojams, galėtų suvalgyti tas, jų paliktas, žuveles ir kitką“.

Man besėdint ant to liepto (nes ant liepto iš alksnio šakų buvo padarytas ir suolelis) ir vis iš baimės atsisukant patikrinti, ar neatėjo vilkai, pamačiau, kad jau liepto pradžioje (liepto ilgis buvo apie 15 m), bet dar ant žemės, jau tupi vienas vilkas. Šiek tiek išsigandau ir tyliai sakau vyrui: „Anas vienas...“. Vyras man atsakė: „Buvo dviese, anas ir ana“. Taip man besėdint, o vyrui toliau meškeriojant, atsisukusi pamačiau, kad liepto pradžioje, šalia vilko, jau tupi ir vilkė. Aišku, buvo baisu ir nejauku, bet jie nieko bloga mums nedarė. Tai buvo jauna, graži vilkų pora: jų nugaros buvo šviesiai rudos, papilvės baltos, kailis gana gražus, labai švarus; jie tupėjo šalia vienas kito ant užpakalinių kojų, priekinės jų kojytes buvo stačios. Žiūrėjo į ežerą, tai yra į mūsų nugaras, o kartu ir į ežerą, o mes irgi žiūrėjom į ežerą. Taigi vyras žvejoja, o aš iš baimės vis atsisukdavau pažiūrėti ir į vilkus, vis tikrinau, ar jie nepuola.

Vaizdas kitoj ežero pusėj irgi buvo gražus: Vasaknų dvaro klėtis su baltomis kolonomis ir Vasaknų dvaro senas parkas. Galvojau, na ir gražu: ežeras, balta dvaro klėtis, Vasaknų dvaro parkas, rudenėjantis miškas, liepto pradžioje tie du, o ant liepto mes irgi du, ir žiūrim ta pačia kryptim į tą patį gražų vaizdą. Taip prasėdėjau gal pusvalandį, gal daugiau, ir paskiau atėjo man laikas eiti namo ir virti šeimynai vakarienę. Be to, dar reikėjo sutvarkyti pririnktus grybus, todėl reikėjo nueiti lieptu, kurio pradžioje tupėjo vilkai. Taigi aš pradėjau mosikuoti rankomis, garsiai šaukti sakydama „eikit iš čia“, bet man teko bent kelis kartus juos pabaidyti, kol nuėjo nuo liepto pradžios. Vilkams nuėjus, aš irgi nulipau nuo to liepto ir nuėjau namo virti vakarienės. Mano vyras Igoris ir toliau liko žvejoti ant to liepto iki tamsos. Grįžęs namo sakė, kad tą vakarą vilkai jau daugiau prie liepto nebeatėjo.

Negaliu pamiršti to gražaus vaizdo su vilkais, esu pasipiktinusi, kaip ir dauguma padorių Lietuvos žmonių, kad vilkai vis dar šaudomi, medžiotojai kaip bepročiai fotografuojasi prie jų pačių nušautų liūtų, tigrų ar žirafų, kai rodoma per televizorių Vilniuje gyvenančio milijonieriaus namus, kuriuose stovi dramblio koja (tai pats meiliausias man žvėrelis su liūdnom ašarotom akim, tokį mačiau Berlyno zoologijos sode ir jį įsimylėjau).

Pasaulyje gimsta mada, kad siekiant išsaugoti žvėrelius, nenešiojami net natūralūs kailiniai. Tikiuosi, kad tą pagaliau supras ir mūsų tautos bepročiai, o kol supras - visi turime saugoti gamtą ir ja grožėtis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"