Paieška Pamąstymai prie lauželio...

Pamąstymai prie lauželio...

Jurga LABANAUSKIENĖ

Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyr. specialistė informacijai

 

Pavasaris.  Šylantis oras ir atbundanti gamta vilioja ilgiau pabūti lauke, tvarkyti savo gyvenamąją aplinką. Grėbstome pernykščius lapus, sausą žolę, genim sodus. Ir kur visas šitas gėris atsiduria? Ogi - lauže! Dažnas šventai tiki, kad tokiu būdu atsikrato įvairių parazitų, sodo ligų sukėlėjų, o tuo pačiu ir bjaurių šiukšlių. Kiekvienas nukritęs lapelis tampa didžiu priešu ir kaip kokia viduramžių ragana, net be teismo, pavirsta dūmais. Nesigilinsiu į estetikos problemas ir gausybės žurnalų siūlomus „gražiausių sodybų“ sukūrimo patarimus. Tik vis pagalvoju, kad vos po poros metų iš visų šitų lapų, žolelių ir šakelių pasigamintų puikiausia derlingiausia žemė, pačios gamtos sukurta, kuriai nereikia jokių trąšų (na, netikiu aš tų visaip sertifikuotų trąšų nekenksmingumu, nors tu ką). O ir daryti beveik nieko nereikia, tik vieną kartą susikalei medinę dėžę ir mesk ten visus tuos „bjauriuosius lapus“, vasarą piktžoles ir kitas daržo bei virtuvės atliekas. Apie kompostavimą ir jo būdus literatūros daugybė, reikia tik pasidomėti. Aišku, kalbu apie gyvenančius sodybose, ar besitvarkančius sodininkų bendrijose. Na ir tik drąsiausiose svajonėse kol kas matau žaliųjų atliekų konteinerius prie daugiabučių. Bet juk savo kieme nereikia laukti kažkokios „visuotinės tvarkos įvedimo“. Tai gal, kaip sakoma, pradėkim nuo savęs visi kas galim ir kaimyną paraginkim. Nepažadu, kad bus lengva, bet juk šį laikraštį skaito „nepamirštantys ateities“.

Bet žaliųjų atliekų deginimas - tik viena klausimo pusė. Kur kas blogiau, kad į tą patį lauželį pakliūva ir dažnas PET butelis, nunešiotas drabužis, sulūžusio baldo degios dalys. Gyvenu kaime, daug laiko praleidžiu lauke, neretai pavakary tenka užuosti smilkstantančios plastmasės smarvę. Pastebėjau, kad žmonės tokias atliekas stengiasi sudeginti kuo vėliau vakare, gal, kad kaimynams netrukdytų nemalonūs kvapai. Atsikėlei ryte - ir tarsi nieko nebuvę – laužiukas užgesęs, kvapai išsisklaidę, o ir šiukšlių kaip nebuvę. Nei tau sutarčių su vežėjais pasirašinėt, nei sąskaitų apmokėt, nei rūšiuot. Gyvenimas lengvas ir gražus... Deja, tik tol, kol nieko negirdėjai apie dioksinus. Tikiu, kad dažnas šiukšlių degintojas nieko ir negirdėjo, nes kitaip būtų labai sunku patikėti lėtu savanorišku žingsniavimu daktarų arba net ir kapinių link. Nekalbu jau apie kitų organizmų nuodijimą, palikimą savo vaikams ir anūkams – šios problemos iš tiesų rūpi saujelei žmonių. Bet savas kailis juk turėtų rūpėti kiekvienam. Todėl naiviai tikiu – nežino...

Ir kas sugalvojo tą internetą. Juk ar kapstytumeis kažkur Aplinkos ministerijos surašytuose popieriuose arba ir visokiuose sveikatos saugotojų raštuose. Gyventumei sau ramiai... Bet ne, truputį pamaigai klaviatūrą, ir va, ramybė kaip tas dūmas išgaruoja... Yra toks gudrus raštas surašytas, vadinasi jisai irgi gudriai: „Ką mes žinome apie patvariuosius organinius teršalus (POT), jų savybes, sukeliamas problemas? Kodėl POT yra ypač pavojingi žmogui ar aplinkai?“ Šitam rašte rašoma: „Atkreipiame dėmesį, kad gyventojai, neleistinai degindami nerūšiuotas buitines atliekas, kuriose yra plastmasių, impregnuotos medienos, skudurų, užterštų naftos produktais, alyva, tepalais ir kt., nuodija savo pačių gyvenamąją aplinką ir patys save. Nuodingi teršalai išsilaiko aplinkoje ilgą laiką nesuskilę ir per dirvožemį, per jame auginamas daržoves, vaisius bei uogas, veikia žmogaus sveikatą pastoviai...

Ypatingai pavojinga deginti plastmasinių, plastikinių indų, maišelių, plastikinių pakuočių atliekas.“

Na ir daugelis interneto šaltinių nurodo, kad dioksinai gali sukelti vėžinius susirgimus, pažeidžia imuninę, hormoninę, lytinę, nervų sistemas.

Didžiausi debatai kyla dėl atliekų deginimo įmonės statybos, vietos parinkimo. Niekas nenori „įgyti“ tokios kaimynės, nors čia būtų ir aukšta temperatūra, ir reikalingi filtrai, o dar ir šiluma būtų panaudojama. Tačiau daugelis gyvenančių sodybose jau turi tokių „įmonių“, laužu vadinamų. Ir ne vieną. Ir be jokių filtrų. Kažkodėl apie tai niekas nekalba. Galbūt todėl, kad vienas kitas kibiras sudegintų šiukšlių neatrodo didelė problema? Iš to paties rašto: „Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kelios dešimtys šeimų, deginančių tokias atliekas, užteršia orą bei aplinką labiau negu dešimtis tūkstančių gyventojų aptarnaujanti specialiai įrengta atliekų deginimo krosnis“.

Ne paslaptis, kad ir tūlas gamtos švarinimo paežerėse ar kitose vietose entuziastas šiukšles galiausiai sumeta į laužą. Sudegė – ir nėr problemos, dūmai išsisklaidė... O dioksinai nusėdo gan plačiai....

Gal iš tiesų per mažai žinom? Informaciją ruošiantys žmonės mano, kad ją išplatino pakankamai, bet vis tiek visada atsiras nieko negirdėjusių. Dar ir dabar stebiuosi kaimuose veikiančia „informacijos plitimo sistema“. Atrodo, nei skelbimų nėr, nei kokios reklamos, o tai, kas aktualu, visi žino – kaimynas pasakė. Turbūt tai patikimiausias žmogui svarbios informacijos skleidimo būdas. Todėl pamatę kaimyną, besiruošiantį deginti šiukšles, sutrikdykim jo apgaulingą ramybę. Pasaulio nepakeisim, bet gal pavyks savo darže užsiauginti tikrai ekologišką morką, kai tirštose sutemose nesisklaidys deginamos plastmasės kvapas, o po obelim nesileis nematomi, tačiau nuodingi dioksinai. Ir gal negrauš sąžinė, išgirdus apie vaiko ar kaimyno sunkią ligą...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"